Eligijus Dzežulskis-Duonys. Kodėl būtina saugoti ir ginti šeimą?

Ką reiškia pasakymas, jog šeima turi būti svarbiausias ekonominės, socialinės ir kultūrinės valstybės politikos centras? Kitais žodžiais, kuo ji išskirtinai svarbi? Ar tai, jog ji susaisto iš pradžių du, o vėliau ir daugiau žmonių draugėje, yra pakankamas pagrindas teigti jos išskirtinumą?

Pagal ilgaamžę filosofinę ir politinę tradiciją šeima biologine ir dorovine prasme laikoma visuomenės ląstele. Nereikia pervertinti šios analogijos su organiniu pasauliu. Tačiau šeimoje gimęs vaikas yra tarsi koks naujas ateivis į šį jam svetimą ir visiškai nepažįstamą pasaulį. Jis tiesiog privalo įsikultūrinti, t. y. tapti savas čia jau esantiems.

Šeima, pagal augalo ir organizmo analogiją būdama visuomenę nuolat atnaujinančia ląstele, nusipelno deramo valstybės dėmesio ir ypatingos globos. Ji – valstybės ir visuomenės pamatas. Kita vertus, šeima privalo išsaugoti savo autonomiją ir natūralų pirmumą valstybės atžvilgiu. Kitaip jai gresia pavojus išnykti.

Eligijus Dzežulskis-Duonys

Kitais žodžiais, jis turi išaugti (pageidautina) dora asmenybe ir geru piliečiu. Todėl šeima, vaizdžiai tariant, yra tarsi antrosios, kultūrinės dvasinės įsčios, kuriose per ilgesnį ar trumpesnį laiką subręsta kiekvienas gimęs ir joje besivystantis žmogus. Iš dviejų asmenų sąjungos (santuokos) išauganti šeima yra pirminė natūrali tėvų ir vaikų bendrija, ankstesnė nei už ją gerokai platesnė politinė – drauge gyventi apsisprendusių asmenų – bendrija.

Tai klasika, kurią ne pro šalį retkarčiais pasikartoti. Iš to, kas pasakyta, aišku, jog šeima, pagal augalo ir organizmo analogiją būdama visuomenę nuolat atnaujinančia ląstele, nusipelno deramo valstybės dėmesio ir ypatingos globos. Ji – valstybės ir visuomenės pamatas. Kita vertus, šeima privalo išsaugoti savo autonomiją ir natūralų pirmumą valstybės atžvilgiu. Kitaip jai gresia pavojus išnykti. Juk santuokai ir iš jos išaugančiai šeimai būdingos tam tikros, nuo valstybės nepriklausančios, savitos teisės ir pareigos.

Ne be pagrindo visose utopinėse (revoliucinėse, komunistinėse ar fašistinėse, o tam tikru mastu ir ultra liberaliosiose) valstybėse kuriamos bešeimės visuomenės, kuriose vaikai nepažįsta tėvų, o vyrai ir žmonos negyvena kartu. Gerai žinoma, kur šie utopiniai projektai nuvedė ir kokia siaubinga skerdykla praėjusiame šimtmetyje jie pavertė civilizuotą pasaulį.

Šeima yra tokia natūrali ir savaiminė, kad bet kokie bandymai išardyti šeimą naikina ir patį žmogišką gyvenimą. Būtent todėl įvairūs pasvarstymai apie modernias, alternatyvias ar kitokias šeimos sampratas yra visiškai nepriimtini. Jie lyg vėjai tyruose ar migla migloje.

Nepaisant to Genderizmo ideologija bei ją atitinkamos konvencijos (Stambulo ar panašios) bando skintis sau kelią. Jos perša nuo prigimties ir nuo biologiškumo atsietos, nuo individu paversto asmens pasirinkimo priklausomos socialinės tapatybės konstravimą arba propaguoja konkretų lytiškumą peržengiantį mainųjį translytiškumą. Šias svajas arba interesus (sąmoningai arba nesąmoningai) palaikantys politikai suskumba skelbti įvairias partnerystės formas, iš pradžių atstojančias (pavaduojančias?), o vėliau galimai ir pakeisiančias tradicinę santuoką.

Tai akivaizdžiai nepaiso nei sveiko proto argumentų, nei visuomenės interesų. Žinoma, privalu atsižvelgti į homoseksualios ar translytinės orientacijos asmenų kančias, jų nešamą emocinę naštą, bet visiškai neprivalu šiems asmenims suteikti teisę kurti santuokas ir šeimas, analogiškas tradicinėms.

Pagaliau sveiko proto požiūriu, šeimos ir santuokos institutą būtina ginti ne vien dėl jo prigimtinio natūralumo. Gindami šeimą, giname pačią visuomenę ir kiekvieno asmens laisvę. Juk jei, tarkime, valdžia savo teisės aktais gali nustatyti naujas šeimos sampratas ir priversti jų laikytis, tai ji iš principo gali koreguoti, o tai reiškia – sugriauti bet kurį laisvos ir organiškos visuomenės santykių tipą.

Ji gali bandyti pakeisti tėvų ir vaikų, mokytojų ir mokinių, gydytojų ir pacientų, pardavėjų ir pirkėjų, laivo (lėktuvo) kapitono ir jo įgulos, ministro ir jo pavaldinių, etc. santykį, pasiūlydama bei įteisindama, tarkime, naujų laisvai pasirenkamų, laisvai bei laikinai konstruojamų (kasdien keičiamų?) vaidmenų ar elgesio modelių.

Galime tik įsivaizduoti, kuo virstų mūsų gyvenimas ir kokių pragaištingų padarinių sulauktume, jei tik leistume valdžiai šitaip savivaliauti. Kodėl turėtumę elgtis priešingai šeimos atžvilgiu, t. y. kodėl turime leisti valdžiai bandyti savivaliauti šioje pamatinių ir už valstybę pirmesnių žmogiškų santykių sityje?

Vadinasi, įteisinti kaip prigimtį atitinkančioms („tradicinėms“) lygiavertes homoseklualias, transseksualias ar kitokias santuokas bei šeimas reiškia ardyti savaimingai susiklostantį socialinį visuomenės audinį ir griauti patį laisvės pamatą. Dar daugiau, tai reiškia perkurti žmogišką tikrovę. O iš čia vos vienas žingsnis iki visiško žmogaus prigimties neigimo ir, pasitelkus valstybės galią, į bandymą naujai tą prigimtį apibrėžti. (Suprantama, naujoji apibrėžtis būtų be jokios apibrėžties, taigi ir be aiškiai išreikšto asmeniškumo, nes joje neliktų nei vyrų, nei moterų, tik belyčiai „tai“. )

O tai jau kvepia akivaizdžiu mėginimu perdaryti žmogų pagal kažkam (verslo, politikos grupėms?) parankią valią, kažkieno viziją arba interesą. Čia pat visu savo siaubu nugarą ima svilinti totalitarinė diktatūra, kurios žiaurumą ir tragizmą esame išgyvenę patys arba juos išgyveno mūsų tėvai.

Štai kodėl gyvybiškai svarbu saugoti ir ginti šeimą, gyvybę ir asmens orumą – tai politiškai susiorganizuojančios bendruomenės pamatai, jos laisvės pagrindas.