Tačiau užribis vis dėlto egzistuoja – kai Ukrainos teritorija yra kilometras po kilometro grobiama, skleisti prorusišką ir proimperinę propagandą mūsų šalyje nėra saviraiška. Tai yra kenkimas valstybei.
Kenkimas, kurį su didžiausiu malonumu stebi diktatūriniai režimai, milžiniškas lėšas skiriantys mūsų visuomenės skaldymui ir siekiui parodyti pasauliui nesimpatiškus Lietuvos, Latvijos, Estijos ar Lenkijos veidus. Kovojame ne su dezinformacija, o su totalitariniu režimu ir jo žvalgybų veikla, kuri, prisidendama laisvu žodžiu, bando įrodyti, kad balta yra juoda ir šitaip siekia ištrinti Lietuvos žmonių sielose įsipareigojimus tiems, kas mus gina – NATO.
Kai kurių politikų skleidžiama Maskvai palanki retorika iliustruoja, jog ne visi mūsų šalies piliečiai yra už Lietuvos nepriklausomybę. Tą patį fenomeną regėjome ir Sąjūdžio metu, kai visuomenėje išryškėjo sluoksnis žmonių, nepalaikiusių laisvės idėjos. Šiandien, praėjus 34 nepriklausomybės metams, matome, jog šis sluoksnis vis dar egzistuoja.
Kiekvienas Lietuvos žmogus yra vertingas ir kiekvienas gali turėti kitokią nuomonę įvairiausiais klausimas, o ypač – per rinkimus. Kiekviena kitokia nuomonė yra svarbi ir verta pagarbos, tačiau reikia nubrėžti ribas ir įvardyti, ką šiandienos kontekste vadiname užribiu. Šis klausimas susijęs su mūsų tapimu Vakarų civilizacijos dalimi ir mūsų įsipareigojimais mus ginantiems sąjungininkams. Egzistuoja tema, kuria šiandien negalime turėti kitos nuomonės – tai mūsų šalies gynyba. Tai yra neperžengiama linija, susijusi su valstybės pagrindais, kuriuos išmontavę taptume savo šalies priešais.
Palaikyti Rusijos Federaciją šiandien, kai Ukrainoje vaikai išvežami „perauklėti“ į Rusiją, užstoti sistemą, kurios jungą savo kailiu patyrėme ir nuo kurio išsilaisvinome, nėra saviraiška – tai yra užribis, kurio teritorijoje laviruoja populistai. Pasitelkę melą, jie bando paneigti viską, ką pasiekėme per 34 nepriklausomybės metus.
Nemanau, kad visi žmonės, balsuojantys už populistus, yra antivalstybininkai – dauguma jų yra suklaidinti paprastesnio, lengviau suprantamo populistų vartojamo žodyno ir skambių šūkių. Jie kartoja, kad visos partijos yra susimokiusios užsiimti geresnes „vieteles“, kad Vilnius tėra burbulas provincijos atžvilgiu, jie abejoja Europos Sąjunga ir žada viską dešimt kartų pagerinti. Jie suabsoliutina visas mūsų valstybės problemas, o mūsų valstybingumą bando paversti karikatūra.
Šiandien negalime sau leisti skleisti naratyvų, kuriems veikiant ilgainiui vėl atsidurtume Maskvos įtakos zonoje. Tai atskirtų mus nuo tų, kurie mus gina. Naciai Antrojo pasaulinio karo metais areštavo mano mamą ir išvežė ją į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Savo pamokas po skausmingo skiepo išmokusi Vokietija šiandien gali būti ir mūsų demokratijos mokytoja, o svarbiausia – jau yra mūsų partnerė gynybos srityje. Tad džiaugdamiesi vokiečių karių ir jų šeimų buvimu Lietuvoje, pasvarstykime, ką reikėtų galvoti mus ginti pasirengusiems kariams, kai jie išgirsta apie čia sklandančius užribinius lozungus? Kaip jiems ginti valstybę, kurioje skleidžiamos antivalstybinės, diktatūriniam režimui palankios idėjos?
Ką jie galvos apie šalį, kurioje atsiranda politikų, kuriuos Konstitucinis Teismas apkaltina šiurkščiai pažeidus Konstituciją, bet jų populiarumas po tokio sprendimo ne smunka, o auga? Tai demonstruoja abejonę mūsų teisine sistema, o Maskvos vilkai tik seilę varvina stebėdami, kaip dalis lietuvių negerbia savo šalies teismų sprendimų ir laiko juos nereikšmingais. Jie įdėmiai seka lietuviškų tadų blindų ir mesijų gimimą, kadangi paneigdami Lietuvos teisę, sukildami prieš teismų sprendimus ir balsuodami už žmones, veikiančius už įstatymo ribų, mes kenkiame savo valstybės išlikimui, atmetame valstybingumo elementus.
Mūsų valstybės ateitis priklauso nuo Lietuvos žmonių apsisprendimo balsuoti ne už tuos, kurie vilioja nepasiekiamais pažadais, o už tuos, kurie tvirtai laikosi savo nuostatų, jog mes esame Vakarų civilizacijos dalis, o mūsų šalis grįsta racionaliu mąstymu ir įsipareigojimu sąjungininkams.
Turime nepasiduoti neapykantai, aitriems, rėksmingiems šūkiams, paneigiantiems visą pagarbą, egzistavusią tais laikais, kai Lietuvos miesteliuose sveikindamiesi žmonės nukeldavo kepures. Turime puoselėti pagarba, įsiklausymu, dialogu grįstą politinę kultūrą ir galutinai užtrenkti duris užribiui.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.