Emanuelis Zingeris. Atgal į ateitį: ką mums žada Rusijos prezidento straipsnis?

Birželio 18 d. JAV leidinyje „The National interest“ publikuotame Rusijos prezidento Vladimiro Putino straipsnyje Žiemos karo, kuriame žuvo apie 26 tūkst. Suomijos karių, nutylėjimas, išskiriant kitas tris Baltijos valstybes ir teigiant, kad jų „prisijungimas prie SSSR įvyko abipusio susitarimo pagrindu, pritariant vietos valdžiai“, rodo egzistuojančias Rusijos užmačias Baltijos šalių atžvilgiu.

Teigti, kad Rusijos prezidentas visada taip kalbėjo, sakydamas, kad Sovietų Sąjungos subyrėjimas buvo didžiausia geopolitinė XX amžiaus katastrofa, yra netiesa. Tai įvadinis pasisakymas siekiant padėti tašką trapiam demokratijos laikotarpiui Rusijoje. Tą rodo ir Rusijos konstitucijos pataisos, dėl kurių liepos 1 d. vyko referendumas.

Paskutiniųjų Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos komitetų posėdžių praeitą savaitę metu gautas atsisakymas įsileisti užsienio stebėtojus (100 mln. rinkėjų referendumas – ne pandemija, o užsienio stebėtojams – pandemija), Rusijos nacionalinės teisės viršenybės prieš tarptautinių teismų sprendimus įtvirtinimas, po mano užklausimo, buvo neigiamai įvertinti Venecijos komisijoje. Rusija iš esmės pažeidė jos pačios pasirašytas konvencijas, kuriose įtvirtinta tarptautinės teisės viršenybė.

Tas pats pasakytina apie konstitucijos pataisose įtvirtintą Rusijos žemių vientisumo principą („Krym naš“) ir Rusijos „didingosios istorijos“ neliečiamumą. Nors teisiškai to padaryti neįmanoma, iš esmės V. Putinas oponuoja mūsų 1991 m. liepos 29 d. sutarčiai, kurioje tiek tuometis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas, tiek Aukščiausios tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis įtvirtino neigiamą požiūrį į Baltijos šalių okupaciją.

Tvirtinimas, kad „Baltijos šalys prisijungė prie Sovietų Sąjungos abipusio susitarimo pagrindu“, pirmą kartą Rusijos Federacijos istorijoje perkelia sovietinį melą į dabartinius imperialistinius Rusijos planus.

Baltijos šalių okupacijos pripažinimo faktas, kad tai įvyko „pagal to meto tarptautinę teisę“, rodo Rusijos pretenzijas dėl šių valstybių buvimo Vakarų civilizacijos pusėje. Kadangi buvusios sovietinės respublikos pagal „oficialią V. Putino doktriną“ negali išsprūsti iš posovietinės Rusijos įtakos zonos, pareiškimas, kad 14 posovietinių respublikų negali pasirinkti savarankiško kelio būti ne su Maskva, verčia vėl prisiminti mūsų konstitucines nuostatas nesijungti į postsovietines Rytų sąjungas ir kaip į grėsmę žiūrėti į ekonominius sandorius, tame tarpe ir dėl Astravo atominėje elektrinėje gaminamos elektros energijos pirkimo, ir prašyti sąjungininkų to paties, ko prašo Lenkija – t. y. didesnio NATO sąjungininkų karinio buvimo įtvirtinimo.

Po tokių pasisakymų Rusijos vadovo teiginys, kad neva buvo sutarta, jog NATO nepriartės prie Rusijos sienų, yra niekinis. Pati Rusijos Federacija jos prezidento teigimu, patvirtina, kad niekada rimtai nežiūrėjo į Baltijos šalių sienas.

Rusijos konstitucijos pataisomis įtvirtinus Rusijos prezidento V. Putino pastovų buvimą prezidento poste, nematant jokių judesių Rusijos viduje demokratijos link, bandant supriešinti Europos Sąjungą (ES) su JAV, remti radikalius judėjimus Europoje, Lietuvai belieka tvirtai laikytis sąjungos su Lenkija, mažinti prieštaravimus tarp ES ir JAV bei žingsnis po žingsnio galvoti apie vis stipresnį Baltijos šalių apginamumą.

Minint mūsų demokratijos šimtmetį, belieka prisiminti, kad Manerheimo Suomija, būdama demokratine valstybe, praradusi tūkstančius karių gyvybių, sugebėjo evakuotis iš globėjiškos kaimynystės.

Dabar, praėjus 80-čiai metų po Žiemos karo baigties, artėja Baltijos šalių eilė. Ponui V. Putinui apsisprendus dėl Baltijos šalių istorinio pavaldumo stalininei Rusijai, belieka išgirsti pasaulio šalių nuomonę – artėjant liepos 23-ajai, kada lygiai prieš 80 metų tuometis JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas Sumneris Wellesas paskelbė, kad Amerika niekada nepripažins Baltijos šalių okupacijos ir tai įvykdė. Ja pasekė beveik visos demokratinio pasaulio valstybės.