Eugenijus Butkus. Sustiprinti mokslo institutai Lietuvai atvertų naujų kelių į tarptautinę mokslo erdvę

Šiuolaikinė valstybės, visuomenės ir ūkio raida tiesiogiai priklauso nuo inovacijų, o inovacijos dažniausiai gimsta iš mokslinių tyrimų.

Tarptautinė patirtis rodo, kad laisvuosius mokslinius tyrimus paprastai atlieka universitetai, o pagrindinė valstybinio mokslinių tyrimų institutų paskirtis – vykdyti valstybės, ūkio ar visuomenės plėtrai svarbius mokslinius tyrimus ir eksperimentinę (socialinę, kultūrinę) plėtrą, prisidėti prie viešajame sektoriuje bei pramonėje pritaikomų inovacijų kūrimo.

Nuo pernai lapkričio dirbanti Premjero potvarkiu sudaryta darbo grupė išanalizavo situaciją, pateikė siūlymus dėl šiuo metu Lietuvoje veikiančių 13-os valstybinių mokslinių tyrimų institutų veiklos.

Darbo grupės ataskaitoje pažymima, kad dabartiniai 13 valstybinių mokslinių tyrimų institutų yra keliais etapais vykdytų ankstesnių pertvarkymų rezultatas. Šių pertvarkymų metu dalis institutų tapo universitetų dalimi, dalis buvo sujungti į didelius, pajėgius mokslo centrus, o dalis liko nedideli ir ne visuomet funkcionalūs.

2009 m. vykusios institutų tinklo pertvarkos metu konsoliduotuose valstybiniuose mokslo institutuose pastebimai pagerėjo sąlygos vykdyti mokslinius tyrimus ir doktorantūrą, taip pat prieiga prie mokslinės informacijos duomenų bazių, ypač akivaizdžiai institutuose, prijungtuose prie universitetų.

Tačiau visų tikslų tuomet vykdyta Institutų pertvarka nepasiekė. Buvo įvykdytos ne visos ekspertų rekomendacijos dėl institutų tinklo konsolidavimo, tyrimų fragmentacijos mažinimo, santykio su universitetais, funkcijų patikslinimo. Dėl nepakankamo finansavimo nemažą dalį jaunų, didelį potencialą turinčių mokslininkų ir toliau nuvilioja privataus sektoriaus įmonės.

Darbo grupė konstatuoja, kad Lietuvos valstybiniai mokslo institutai iki šiol veikia nepakankamai koordinuotai, jų potencialas išnaudojamas ne visa apimtimi. Tarptautiniai ekspertai nemažos dalies mokslininkų grupių veiklą įvertino kaip vidutinišką nacionaliniu mastu arba kaip stiprią nacionaliniu mastu su ribotu tarptautiniu pripažinimu. Socialinių mokslų srityje vykdomi moksliniai tyrimai tarptautiniu kontekstu įvertinti kaip žemo lygio.

Valstybė menkai pasinaudoja galimybe formuoti institutams užduotis, susijusias su ilgalaikiais šalies ūkio ir viešojo sektoriaus poreikiais. Dėl nepakankamo finansavimo, ribotų investicijų į žmonių išteklius ir strateginio valdymo spragų dabartinė institutų sistema yra nesubalansuota ir netvari. Todėl Lietuvos visuomenės, ūkio ir inovatyvaus verslo poreikius ši mokslo ir studijų sistemos grandis tenkina tik iš dalies.

Šiuo metu 13-oje valstybinių mokslinių tyrimų institutų sutelkta kiek daugiau nei 20 proc. visų šalies tyrėjų – dirba per 1 tūkst. mokslininkų, daugiausiai jų – ketvirtadalis – dirba Fizinių ir technologijos mokslų centre. Iš 13-os institutų tik šešiuose dirba daugiau nei 50 tyrėjų skaičiuojant viso laiko darbo ekvivalentu. Dalis institutų neturi reikiamų pajėgumų efektyviai plėtoti deklaruojamas tyrimų kryptis.

Institutuose dirbančių mokslininkų amžiaus vidurkis yra didelis, doktorantų skaičius nedidėja, jauni mokslininkai nesirenka karjeros institutuose, o tai neužtikrina šių įstaigų veiklos tęstinumo. Vidutiniškai trečdalis institutų mokslo darbuotojų dirba ne visą darbo dieną, yra institutų, kuriuose daugiau nei pusė tyrėjų dirba keliose mokslo ir studijų institucijose ir nesusitelkia ties institutui priskirtų funkcijų ir uždavinių vykdymu. Taigi poreikis toliau konsoliduoti institutų potencialą yra akivaizdus.

Sutelkus mokslo potencialą ir institucijas, būtų daugiau galimybių stiprinti tyrėjų kompetencijas, pritraukti jaunus mokslininkus, pagerinti darbo sąlygas, infrastruktūrą, padidinti tarptautinį konkurencingumą.

13 valstybinių mokslinių tyrimų institutų iš valstybės biudžeto 2018 m. skirta 24,236 mln. eurų, iš jų 5,048 mln. eurų arba 20,8 proc. išleidžiama ūkiui ir administravimui. Kai kuriuose institutuose šios lėšos sudaro daugiau nei 30 proc. Daugiausiai ūkiui ir administravimui išleidžia Lietuvos teisės institutas (34 proc.), Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas (30,1 proc.), Inovatyvios medicinos centras (29,8 proc.). Mažiausiai ūkiui ir administravimui išleidžia Fizinių ir technologijos mokslų centras – 17,3 proc., Lietuvos istorijos institutas – 17,4 proc.

Iš viso institutams priklausančios patalpos sudaro beveik 263 tūkst. kv. m. ploto. Daugiausia patalpų turi Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centras (LAMMC) (104 tūkst. kv. m.), Fizinių ir technologijos mokslų centras (51 tūkst. kv. m.), Nacionalinis vėžio institutas (51 tūkst. kv. m.). Nemažas rezervas yra optimizuoti ūkiui ir administravimui išleidžiamas lėšas.

Tarptautinė patirtis

Įvairiose šalyse vyrauja tendencija institutus orientuoti į taikomuosius mokslinius tyrimus, žinių bei technologijų perdavimą, atitinkamai stiprinant jų tarpdiscipliniškumą. Technologiškai išsivysčiusiose šalyse dažniausiai sutinkamas institutų tipas yra mokslinių tyrimų ir technologijų organizacija (angl. Research and Technology Organization, RTO). Šie institutai dažnai veikia kaip nacionaliniai tinklai, tenkinantys plačią pramonės ir viešojo sektoriaus technologinių-inovacinių poreikių skalę.

Keletas žinomiausių šio tipo pavyzdžių Europoje yra Fraunhoferio draugijos institutai (Vokietija), Suomijos technologijos institutas VTT, Švedijos industrinių tyrimų institutas RISE, Nyderlandų taikomųjų mokslinių tyrimų organizacija TNO. Pastebėtina, kad šios organizacijos paprastai yra didelės, įdarbinančios tūkstančius tyrėjų ir daugiadisciplininės – orientuotos į platų šalies ūkio, valstybės, visuomenės taikomųjų tyrimų ir inovacijų sistemos poreikių spektrą. Tiek tarptautiniai pavyzdžiai, tiek anksčiau atlikta Lietuvos institutų reorganizacija, tiek ekspertų vertinimai rodo, kad konsoliduojant pajėgas kuriama didesnė tyrimų sinergija, išplečiamos jų galimybės atlikti valstybei reikalingus uždavinius.

Kad pertvarka yra tikrai naudinga, liudija ankstesnio institutų jungimo sėkmės istorijos. Pavyzdžiui, Nacionalinio fizinių technologinių centro ar Gyvybės mokslų centro atvejis rodo, kad po vienu stogu atsidūrę skirtingų krypčių mokslininkai atranda skirtingų mokslo krypčių sinergiją.

Sprendimai

Vilniaus deklaracijoje, priimtoje 2013 m. Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai metu, teigiama, kad sėkmingos investicijos į mokslinius tyrimus ir inovacijas labai svarbios šiandienos Europai. Norint, kad mokslas tarnautų visuomenei, būtina glaudi visų atsakingų institucijų partnerystė, tarpdalykinio integruoto mokslinio požiūrio įgyvendinimas. Socialinių vertybių ir mokslinių tyrimų vertinimo suderinimas: politikos kūrėjai pagrįstai reikalauja, kad būtų įvertinti valstybės finansuojami moksliniai tyrimai ir jų nauda visuomenei bei ekonomikai. Tikslus mokslinių tyrimų įvertinimas, pabrėžiantis dalykinių ir tarpdalykinių požiūrių platumą, būtinas sprendžiant sudėtingiausius visuomenės iššūkius.

Socialiniai ir humanitariniai mokslai, padedantys užtikrinti tokią sėkmę, tampa itin aktualūs. Daug įvairių perspektyvų užtikrins kritines įžvalgas, padėsiančias padaryti inovacijas naudingas. Veiksminga socialinių ir humanitarinių mokslų integracija reikalauja, kad visi socialiniai ir humanitariniai mokslai būtų vertinami, tiriami ir mokomi ir atskirai, ir integruotai su kitomis disciplinomis.

Tam, kad institutuose vykdomi mokslo tyrimai būtų kryptingi, būtina stiprinti tyrimų institutų valdymą ir vadybą. Tam, kad būtų galima atlikti šiuolaikinius mokslinius tyrimus, būtina konsoliduoti mokslinį potencialą. Kad mokslininko karjera būtų patraukli, būtina didinti investicijas į tyrėjų atlyginimus ir darbo sąlygas.

Ką duotų institutų potencialo sutelkimas, galima atsakyti paprastai: mokslininkams – tai galimybė susibūrus į stiprią komandą įgyvendinti savo idėjas sprendžiant šaliai, visuomenei ar ūkiui reikalingus uždavinius; mokslo institucijoms – galimybė tapti geriau matomomis šalies ir tarptautiniu mastu, įgyvendinti joms valstybės keliamus uždavinius; šaliai – turėti stiprias mokslo institucijas, galinčias būti savo srities mokslinių tyrimų ir inovacijų priešakyje ir užtikrinti Lietuvos mokslinių tyrimų integraciją į Europos mokslinių tyrimų erdvę.

Nei pertvarkos pasiūlymus rengusios darbo grupės, nei Vyriausybės tikslas nėra institutus uždaryti. Norima visokeriopai – investicijomis, didesniais atlyginimais, geresnėmis darbo sąlygomis – sustiprinti mokslo institucijas, sudaryti joms kuo geresnes sąlygas tikslingai veikti ir duoti naudą valstybei.