Eugenijus Gentvilas. Kaip antisemitizmas ardo valstybingumą

Generalinės prokurorės rašte perskaitęs valdančiųjų koalicijoje veikiančiam antisemitui 11 inkriminuojamų nusikalstamų epizodų, dar kartą išgyvenu pasibaisėjimą, kokį patyrėme pernai, kai Remigijus Žemaitaitis pradėjo savo priesaiką laužančią ir galimai kriminalinę veiklą. Dar kartą prisimenu Seimo liberalų instinktyvią reakciją, kai pareikalavome jo atsiprašyti už savo žodžius ir liautis, o jam vis tiek toliau kurstant antisemitizmą aiškiai pasakėme, kad šis valstybės politikas yra pavojingas, vertas priešinimosi ir pasmerkimo, ir Seime paskelbėme jį moraliniu persona non grata.

Kartu prisimenu panašaus pobūdžio atvejį dar Sąjūdžio laikais, kai laiku užkirtę kelią antisemitizmui saugojome tik atgimstančios valstybės reputaciją. Prisimenu ir savaip stebiuosi, kaip apdairiai žengėme į Lietuvos nepriklausomybę saugodami formuojamo valstybingumo apmatus ir būsimos valdžios reputaciją pasaulio akyse. Prisimenu tą istoriją ir klausiu savęs, negi per 34 valstybingumo metus taip sumenko aukščiausių politikų apdairumas?

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis apskritai priėmė daug įžvalgių ir apdairių sprendimų, kurie jau aprašyti istorijos knygose ir atsiminimuose. Tačiau vieną 1988 metų pabaigos įvykį Sąjūdžio struktūroje nedaug kas žino, nes tarytum nebuvo didelio reikalo jo viešinti. Prisimenu atsitikimą dabar, kai Seimo rinkimus laimėjusi Lietuvos socialdemokratų partija su patvirtintuoju premjeru Gintautu Palucku prie valdžios prileido atvirai antikonstitucinį antisemitą.

Mano prisiminimas susijęs su garbiu ir sumaniu Lietuvos žydu Arkadijumi Avadijevičiumi Lichtinšainu. Tuo metu, 1988 metų pabaigoje, Sąjūdžio Klaipėdos skyriaus taryba aktyviai domėjosi galimai neskaidria prekybos tvarka miesto vykdomajame komitete ir prekybos valdybos sandėliuose. Šiai valdybai ir vadovavo A. Lichtinšainas.

Valdybos viršininką gerbė ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje okupantų valstybėje kaip prekių paskirstymo konteineriais pradininką. Kaip rašoma Klaipėdos paveldo gide, naujai pastatytame Debreceno rajone A. Lichtinšainas „buvo sukūręs kone tobulą prekybos sistemą, kurios pažiūrėti važiuodavo ekskursijos ne tik iš Vilniaus ar Kauno, bet ir iš visos Sovietų Sąjungos“. Žurnalistė Gražina Juodytė primena, kad A. Lichtinšaino pastangomis įkurtas Lietuvos jūrų muziejus ir Danės krantinę papuošė „Meridianas“.

Kartą 1988 metų pabaigoje šalia Sąjūdžio įsikūrusi visuomeninė Darbininkų sąjunga, pagrįstai protestuodama prieš prekybos sandėliuose nomenklatūrai kaupiamas deficitines prekes, apsisprendė savo iniciatyva rengti piketą prie A. Lichtinšaino namų. Savo forma įvykis panašus į aktualią analogiją, kai prieš dvi savaites piketuoti prie pirmojo Lietuvos vadovo Vytauto Landsbergio namų dar kartą prisidengdamas žydais šaukė ir R. Žemaitaitis.

Tuo metu darbininkų reikalavimas leisti ir kitiems žmonėms įsigyti deficitinių prekių iš esmės buvo teisingas, jam pritarė ir Sąjūdis. Viskas suprantama, kol proteste prie valdybos viršininko namų vienas kitas iš piktumo šūktelėjo: žydas! Žydas!

Reagavome akimirksniu. Jau kitą dieną Sąjūdžio Klaipėdos skyriaus taryba iškvietė Darbininkų sąjungos lyderius. Mes klausėme: „Ar jūs suprantate, ką darote?“ Išdėstėme vokiečių nacizmo ir Holokausto pradžiamokslį. Mes klausėme: „Negi tikitės, kad antisemitiniai šūksniai nepakenks Sąjūdžiui?“ Paprotinome nesusipratėlius, kad, jeigu tikimės išvien atkurti valstybingumą, taip elgtis niekam negalima. Mes griežtai palinkėjome: „Jeigu nenorite pakenkti nepriklausomybės siekiui, daugiau nė žodžio apie žydišką kilmę ir nutilkite amžiams!“

Sąjūdžio gretose antisemitizmas būtų kenkęs valstybės atkūrimo strategijai ir net tautos išsilaisvinimo idėjai. Dabar įvertindamas tai, ką padarė R. Žemaitaitis, užsitraukęs konstitucinę atsakomybę ir laukiantis baudžiamosios, ir ką daro kiti valdantieji įtraukdami antisemitą į savo gretas, pasigendu šioje koalicijoje to strateginio įžvalgumo, koks buvo būdingas Sąjūdžiui.

Susidaro įspūdis, kad 2024 metų pabaigoje politikai prarado nuovoką, ko reikia valstybės stiprybei. Prileidus antisemitą prie valdžios legitimizuotas ne tik jis pats – dabar dar daugiau drąsos skleisti juodą neapykantą žydams įgavo visas „Nemuno aušros“ simpatikų būrys. Socialiniuose tinkluose ne viena ypata iš tamsybių menkina Holokaustą ir grasina jį pakartoti.

35-uosius metus gyvuojanti Lietuva sukaupė tarptautinį autoritetą. Konstitucinio Teismo išvadoje pripažinto antisemito prileidimas prie aukščiausios valstybės vadovybės yra lyg pagalys į ratus, trupinantis tarptautinėje erdvėje užsitarnautą mūsų Respublikos reputaciją.

Nes Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda ir kiti valstybės vadovai artimiausius mėnesius daugelyje užsienio susitikimų turės paaiškinti kaltinimų antisemitizmu turinį ir poveikį savo vykdomai politikai.

Ką Prezidentas, kiti aukšti politikai ir diplomatai turės aiškinti užsienyje? Jie turės vėl ir vėl atsakinėti, negi tikrai, kaip suformuluota generalinės prokurorės Nidos Grunskienės prašyme naikinti R. Žemaitaičio teisinę neliečiamybę, šis vienas iš trijų Lietuvos Vyriausybės formuotojų užsiėmė tęstine nusikalstama veika ir būdamas Seimo nariu „viešai šiurkščiai menkino nacistinės Vokietijos Lietuvos Respublikos teritorijoje įvykdytą žydų genocidą (Holokaustą), tai padarydamas užgauliu ir įžeidžiančiu būdu“?

Prezidentas ir kiti aukšti valstybės pareigūnai turės užsienio kolegoms paaiškinti, negi iš tiesų jų daugumoje veikiantis politikas „viešai tyčiojosi, niekino ir skatino neapykantą žmonių grupei ir jai priklausantiems asmenims dėl jų žydų tautybės, primesdamas žydams kaip tautinei grupei nebūtus dalykus, kurie žydus neigiamai apibūdina visuomenės akyse, sukelia priešiškumą ir provokuoja nepakantumą žydams“?

Į daugumos gretas priėmę antisemitą valdantieji visai Lietuvos užsienio politikai užtraukė kaltę ir gėdą, kurią dar ilgai teks plauti už uždarų durų oficialiuose vizituose.