Savo tekste „Nemylima Europos Sąjunga“ profesorius L. Donskis profesoriaus Tomo Venclovos žodžiais konstatavo, kad „vyksta didžiulio masto liberalizmo krizė“. Tačiau krizės kaltininkas – ne pats liberalizmas, ne liberalių pažiūrų žmonės, ne liberalios partijos.
Liberalizmą iš pasalų ir kulisų silpnina mases įkvepiančios diktatūros ir neapykantos formos, kadangi, anot filosofo, „liberalizmas veikia tik pavienius individus – ir tai anaiptol ne visus, o visų pirma išsilavinusius ir mąstančius.“
Ką šiandien L. Donskis mąstytų apie Remigijų Žemaitaitį, aršiausią neapykantos formų inžinierių? Šiandien šis Seimo narys, „Baltijos tyrimų“ duomenimis, yra septintas palankiausiai vertinamas pareigas einantis ar ėjęs politikas Lietuvoje.
Liberalų sąjūdžio frakcija pagrindiniam šiandienos antisemitui priešinosi visomis priemonėmis. Rašėme, kalbėjome, užginčijome. Liberalo toks refleksas – siūlyti atsvarą ten, kur krypstama radikalia linkme. Ar mums pavyko telkti santarvės, o ne neapykantos labui? Susivieniję valdančiųjų frakcijų seniūnai pradėjo interpeliacijos R. Žemaitaičiui procedūrą. Tik staiga suskliaudusi ausis šalin spruko visa opozicija. Ką mes, liberalai, padarėme ne taip? Ar vis dėlto tai ne mūsų kaltė, kad opozicija paiso vien galios išskaičiavimo ir populizmo (L. Donskis pasakytų – radikalumo, nes tai vienas ir tas pats).
Taip pat mes elgėmės ir kilus parlamentinei krizei vos prieš keturis mėnesius, kai ūmai suradikalėjo mūsų politiniai sąjungininkai konservatoriai, pasiūlę visą aukščiausią Lietuvos valdžią išvaikyti kas sau. Mes linkę telkti, ne skaldyti. Atsigręžėme vienas į kitą veidais ir grįžome prie demokratijos rutinos, nes, anot L. Donskio, demokratija yra pilka, pagrįsta „nuolatiniais kompromisais, derybomis ir politine proza“. Panašiai ir liberalizmui yra būdinga „procedūrų, įstatymų pataisų, detalių derinimo“ kasdienybė.
Samprotauju klausimais ir atsargiais teiginiais, nes tik „autokratiniai režimai ir autoritarinės tvarkos gan greitai ir įtikinančiai atsako į klausimus, į kuriuos nei liberalizmas, nei liberalioji demokratija neturi greitų ir įtikinančių atsakymų“, anot L. Donskio.
Greitų atsakymų šiandien paruošęs kiekvienas politinis radikalas, jų kupinas internetas. L. Donskio šiandien nenudžiugintų greiti ir isteriški radikalių oponentų priekaištai koronaviruso suvaldymo priemonėms, šios Vyriausybės atsakui į hibridinį antpuolį iš Baltarusijos ir panašiai.
Istoriškai liberalų pagrindinis ideologinis priešas buvo daugelį XX a. apakinęs marksizmas. Šiandien liberalai nebeturi tokio didelio konkurento, tačiau randasi mažų demokratinei sanklodai ir liberalo pasaulėžiūrai įgelti nusitaikiusių stovyklų: antivakseriai, maršistai, celofanininkai, žemaitaitiečiai… Kartais – po bemiegės nakties ribas peržengiantys konservatoriai.
Sociologas Vytautas Kavolis dar 1959 m. ištarė principą, kad liberalai „yra vieninteliai, galį be konvulsijų priimti skirtingumus, (…) be prievartos apjungti savo tarpe temokančius smerkti skirtinguosius – radikalus ir konservatorius, pažangos ir tradicijos žmones.“ Nenumanė V. Kavolis, kiek po septynių dešimtmečių laisvoje Lietuvoje pridygs tegalinčių smerkti, ypač smerkiančių aukščiausias pareigas einančias moteris. Gaila jų. Ne valstybės vadovių gaila, o smerkiančiųjų. Matyt, tulžies politikams neteko laiku išmokti gyvenimo įgūdžių, kurių kompleksiškai mokytis kviečia šiuolaikinė, vis europietiškesnė Lietuvos mokykla.
Kita vertus, objektyviai pagalvojus, ne tokie ir baisūs mūsų šiandienos ideologiniai priešininkai. Liūdnojo vaizdo riteriai feisbuke. Arba kartais ne ta koja iš lovos išlipę dešiniojo politinio spektro draugai.
Galbūt viskas ne taip blogai, kaip prieš mirtį liudijo L. Donskis? Galbūt mes išgyvename liberalizmo aukso amžių, kur radikalai tik kelia banalų triukšmą, o politinė darbotvarkė išlieka sklandi ir subalansuota? Nukreipta didesnės laisvės, vertės ir savivertės, saugumo ir sveikų gyvenimo įgūdžių linkme?
Taip, ko gero, ir yra. Vidujai iš tikrųjų esame ramesni ir nuosaikesni, saugesni ir labiau susitelkę nei tada, kai savo paskutinį tekstą apmąstė ir užrašė ir L. Donskis. Esame septyneriais metais labiau išsilavinę ir mąstantys, dar labiau europiečiai.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.