2012-ųjų spalis Lietuvoje. Ruso oligarcho partija laimi 29 mandatus 141 vietos parlamente – vos penktadalį.
Siužetas labai panašus – kodėl atomazga tokia skirtinga? Kodėl Lietuvai pavyko išlaikyti liberalią demokratiją ir nenupulti į prorusišką oligarchiją kaip Sakartvele?
Būta ir kitų bandymų. 2004 m. ta pati Darbo partija rinkimuose laimėjo net 41 mandatą. 2016-ųjų spalį Lietuvoje tokiu pačiu principu, kaip Viktoras Uspaskichas ir Bidzina Ivanišvilis – tai yra dideliais pinigais ir nuo galinės sėdynės, – politiką konstruojantis oligarchas Ramūnas Karbauskis surinko jau 57 vietas iš 141.
Mes ir šituos scenarijus pergyvenome. Kas lemia lietuvių atsparumą? Kas saugo Lietuvos demokratiją nuo rusprojektų?
Kai B. Ivanišvilis per savo kišeninę partiją „Gruzijos svajonė“ ėmė supirkinėti valstybę, analogiškai galią bandė konsoliduoti V. Uspaskichas. Darė įtaką ne tik formuodamas Vyriausybę, bet ir per statytinius valdydamas „Balso“ žiniasklaidos grupę.
Kai B. Ivanišvilis savo tėviškėje Čorviloje sukūrė miniatūrinę socializmo utopiją su privačiu zoologijos sodu, analogiškai R. Karbauskis savo tėviškę Naisius transformavo į etnodisneilendą su vietiniu teatru, pseudopagoniška kalvele, blaivybės festivaliu.
Lietuvių ir kartvelų oligarchus sieja ne tik stilius – pirmiausia juos sieja kapitalo kilmė, kitaip tariant, rusiški pinigai.
Oligarcho tampoma marionetinė Sakartvelo valdžia spjovė į tautos valią ir nusigręžė nuo Europos bei dideliu greičiu pasinešė Rusijos link. Nors valstybė formaliai nutraukė su Rusija diplomatinius ryšius, tačiau išlaikė bevizį režimą, kuriuo bėgdami nuo tarnybos armijoje, pasinaudojo tūkstančiai rusų, dar ir šiandien gyvenančių Sakartvele.
Lietuvoje didžiulis politinis pasipriešinimas ratifikuoti Stambulo konvenciją, nepilnamečių „apsauga“ nuo informacijos apie homoseksualumą yra panašūs į dar radikalesnius reiškinius Sakartvele, kur įsigaliojo „užsienio agentų“ įstatymas ir homofobiškas įstatymas šeimos vertybėms ir mažamečiams „apsaugoti“. Vis dėlto, Lietuvos institucijos, pirmiausia parlamentas, lieka žymiai atsparesni rusiškai erozijai negu mums draugiškoje šalyje Pietų Kaukaze.
Kodėl mums taip sekasi? Lietuvoje protestuojančios visuomenės niekas nevaiko ašarinėmis dujomis ir vandens patrankomis, kai ji susirenka pareikšti nepritarimo daugeliu požymių Kremliui artimai partijai nepadoriai lietuvišku pavadinimu. Didelius pinigus iš „juodosios“ buhalterijos į šalies politiką sukišęs V. Uspaskichas po praėjusių rinkimų išvis liko už brūkšnio. Negi Dievo užanty Lietuva?
Manau, Lietuvos atsparumą imperijai kontraatakuojant užtikrina viena žmonių karta – mūsų bočiai. Pirmoji Gruzijos Respublika gyvavo vos ketverius metus: nuo 1917 m. iki 1921 m. Maža to, gruzinai net didžiavosi, kad tautų tėvas Josifas Stalinas buvo jų tėvynainis. Pirmoji Lietuvos Respublika gyvavo 22-ejus metus – iki 1940-ųjų. Toje visuomenėje užaugusi ir sutvirtėjusi karta užtikrina valstybingumo tvirtumą dar šiandien.
70 metų okupacijos prieš 50 metų okupaciją yra kritiškai didelis skirtumas. Visą okupacijos laiką lietuvių lūpose netilo partizanų dainos, kurių neužčiaupė pusė amžiaus represijų ir cenzūros. Šias dainas atgaivindavo ir nuo 1972 m. pogrindyje leidžiama „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. „Mes iš sušaudytų dainų krašto“, – Sąjūdyje kartojo rašytojas Romas Gudaitis, vėliau – signataras.
Atgimimo spaudos kiekviename numeryje spausdinti trėmimų į Sibirą ir pokario rezistencijos atsiminimai, nes tebegyveno ir Sąjūdyje aktyviai dalyvavo karta, kuri liudijo pasipriešinimą sovietų okupacijai 1945–1953 metais. 1991 m. nepriklausomybę atgavusioje Gruzijoje pirmąją respubliką atsiminė nedaug likusių gyvųjų.
Lietuvių atsparumą tarsi naują tautos mitą gražiai vaizduoja rašytojas Valdas Papievis romane „Brydė“. Kaip rašoma žurnale „Literatūra ir menas“, šioje knygoje „tai, kas liko užgniaužta pokario rezistencijoje, kitu pavidalu prasiveržia laisvės trokštančių „kalinių“ kartoje, kai praradimas tampa didžiuoju atradimu“, kitaip tariant – Sąjūdžiu.
Susirinkusios šventėms laisvos Lietuvos šeimos tegu likusiems gyviesiems bočiams taria „ačiū“. Ir kas tyliai, kas garsiai tepalinki broliams kartvelams stiprybės.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.