Genadijus nėra atsitiktinis chuliganas. Genadijus yra per daugybę metų aplaidumo žlugusios ir tik pamažu atkuriamos Lietuvos tautinių mažumų politikos simptomas. Genadijus, kaip ir kiti daugybė nepriklausomybės metais gimusių Lietuvos lenkų, buvo įtrauktas į Rusijos kultūrinės įtakos ir propagandos orbitą. Tokių kaip Genadijus pažiūros dažnai prorusiškesnės nei jų tėvų. Tokie kaip Genadijus yra sutrikusio kultūrinio tapatumo žmonės, kuriais Lietuvos valstybė laiku nepasirūpino ir dabar užsitraukė kaip realią grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui (žiūrėkite aukščiau nurodytą citatą). Surusėjęs Lietuvos lenkų jaunimas – tai naujoji penktoji kolona.
Kaip tai atsitiko? Per kokį neapdairumą mes, lenkų broliai ir seserys lietuviai, užsiauginome gyvatę užantyje?
Išsami padėties, į kurią pateko istorinė Lietuvos tautinė mažuma, analizė pateikiama strategijoje „Vilniaus kraštas 2040“ vietinių lenkų kalbai ir bendruomenei saugoti ir vystyti. Lietuvos ir Lenkijos šviesuolių parengtas dokumentas paskelbtas prieš pandemiją, todėl, ko gero, globalūs iššūkiai nustūmė strategijos politinę reikšmę ir kartu visą lokalią problemą į paraštes. Karas Ukrainoje rodo, kad Lietuvos lenkų reikalai ir jų kultūriniai polinkiai yra svarbi, nepelnytai pražiūrima mūsų valstybės nacionalinio saugumo aplinkybė.
Abiejų Tautų Respublikoje, žinome, lietuviai polonizavosi. Antrojoje Lietuvos respublikoje vyksta analogiškas ir taip pat pavojų mums, lietuviams, keliantis procesas: Lietuvos lenkai rusifikuojasi. Taip yra todėl, kad rusų kalba, kaip ir lenkų, priklauso slavų kalbų grupei, todėl tautinei mažumai ji artimesnė negu lietuvių kalba. Kai tautinė bendrija renkasi rusų kalbą, atitinkamai renkasi ir rusų „kultūrą“. Tarpusavio kultūrinis supratimas lemia, anot strategijos, netgi tai, kad išrinktus lenkų ir rusų politikus „sieja pragmatiniais politiniais ryšiais grįstas bendradarbiavimas Lietuvos Seime“.
Jauni Lietuvos lenkai įsitikinę, kad rusų kalbą išmano gerai – geriau negu to paties amžiaus jaunuoliai prieš 20 metų. Savo artimoje aplinkoje lietuviškai bendrauja mažiau negu pusė ikimokyklinio amžiaus lenkų vaikų.
Strategijoje įvardijamais apklausų duomenims, į tautinės mažumos mokyklas savo vaikus leidžiantys tėvai pastebi, kad ten pedagogai prastai kalba tiek lenkiškai, tiek lietuviškai. Kaip jie tuomet susišneka? Žinoma, rusiškai. Todėl, anot lenkų tėvų, lenkiškos mokyklos „tampa lenkų jaunimo rusinimo centrais“.
Suvienodinus lenkiškose ir lietuviškose mokyklose laikomo lietuvių kalbos brandos egzamino reikalavimus, tačiau nenumačius lenkučiams pereinamojo laikotarpio pasivyti savo bendraamžius lietuviukus, vyresnių klasių mokiniai buvo priversti didžiąją dalį lietuvių kalbos gramatikos ir literatūros – tai yra 8-12 metų trukmės kursą – įsisąmoninti per dvejus metus. Lenkų atsilikimo skirtumas sudarė 800 mokymosi valandų. Visą dešimtmetį Lietuvos lenkai vis prasčiau ir prasčiau mokėsi lietuvių kalbos. Turbūt pagrįstai galima sakyti, kad dauguma nė nesimokė – rado paprastesnių, tai yra rusiškesnių, būdų suprasti pasaulį.
Blogiausiai lietuvių kalbos egzaminą išlaiko Šalčininkų rajono abiturientai, nes kasdienybėje jie nei patys šneka lietuviškai, nei girdi kitus lietuviškai šnekant. Šalčininkai iš dalies tapo mažuoju užsieniu Lietuvoje.
Keisčiausia, kad lietuvių kalbą vienodai silpnai išmano tiek lietuviškose, tiek lenkiškose gimnazijose studijavę abiturientai. Iškaba nieko nereiškia – viską lemia aplinka. Lenkakalbiuose (nors galima sakyti – ir rusakalbiuose) Pietų Lietuvos kraštuose maždaug ketvirtadalis abiturientų neišlaiko lietuvių kalbos egzamino, nesvarbu, kur būtų mokęsi: nėra „esminių ugdymo kokybės skirtumų tarp kaimynystėje veikiančių lenkiškų ir lietuviškų mokyklų Vilniaus krašte“.
Maža to, metai po metų pedagoginę polonistiką studijuoja vis silpnesni abiturientai, kurie prastai išmano šiuolaikinę lenkų kalbą. Nė viena aukštoji mokykla Lietuvoje nerengia pradinių klasių mokytojų lenkų kalba. Liūdna ne tik dėl visaverčio pagrindinio išsilavinimo negaunančių Lietuvos lenkų – juk panašioje terpėje dabar mokosi ir ukrainiečių pabėgėlių vaikai.
Kaip Rusijoje, kur švietimas susijęs su politika nuo pat darželio, taip ir Lietuvos lenkų mokyklos įprastai yra politizuotos. Šiose Lietuvos mokyklose „mokytojai ir mokiniai yra įtraukiami į rinkimų kampanijų bei partijos renginių organizavimą, partinės agitacijos vykdymą“. Kartu Lietuvos lenkų švietimui būdinga „feodalizacija“, kur ilgamečiai mokyklų direktoriai skiriami ir išlaikomi pagal partinę priklausomybę.
Nerimą kelia ne tik lenkiško švietimo, bet ir lenkiškos žiniasklaidos būklė. Lietuvos lenkai toliau vartoja rusiškas medijas: dažniausiai filmus žiūri rusiškai, 84 proc. jų klausosi rusiško popso (žymiai mažiau jų įsijungia angliškos muzikos). Tarp Lietuvos lenkų „Russkoje Radio“ yra populiaresnė radijo stotis negu „Znad Wili“.
Be to, Lenkijos televizijos pirmajam kanalui pasitraukus iš Lietuvos rinkos dar 1994 m., nes čia buvo per maža auditorija, lenkai atitinkamai ėmė masiškai rinktis rusiškas programas. Tendencija palietė ir Lietuvos nacionalinio transliuotojo eterį: per tris dešimtmečius LRT televizijos laidų lenkų kalba trukmė sumažėjo daugiau kaip 5 kartus. Vis dar didelė dalis vietos lenkų skaito šališką, Lietuvos lenkų rinkimų akcijai-Krikščioniškų šeimų sąjungai palankią spaudą. Tiesa, įsibėgėjant informaciniam karui su Rusijos propaganda, lenkų bendruomenės ir Lietuvos Vyriausybės pastangomis į šalies rinką prieš kelerius metus grįžo kai kurie lenkiškos televizijos kanalai.
Iš strategijoje įvardijamų Lietuvos pilietinės visuomenės silpnybių ir grėsmių, aiškiai matome, kad lenkų atskirtis nuo lietuvių yra dvikryptė. Šalies nacionalinės partijos ir Vyriausybė tautinei mažumai skiria per mažai dėmesio, tačiau yra patys Lietuvos lenkai, pavyzdžiui, yra menkai pakantūs kitaip mąstantiems žmonėms. Lietuvos lenkai užsisklendė kultūriname gete.
Vis dėlto pagaliau randasi išimčių. Praėjusiuose Vilniaus rajono savivaldybės mero rinkimuose nacionalinei partijai priklausančio politiko Roberto Duchnevičiaus pergalė per plauką atveria naują politinę ir pilietinę perspektyvą. Trijų dabartinę Seimo koaliciją sudarančių dešiniųjų partijų kandidatas tuose rinkimuose irgi pasirodė neblogai, liko trečias, o dešinieji taryboje gavo 6 vietas. Kad Vilnijoje būtų daugiau lenkiškos, o ne rusiškos Lietuvos, ir toliau veiksime pagal vakarietiškos politikos principus.
Ką dar privalome daryti, kad iš Lietuvos akiračio pamesti lenkai atgautų visavertį tapatumą? Turime stiprinti lenkų kalbos prestižą: didinti lenkiško turinio prieinamumą ir kalbos vartojimą Lietuvos viešojoje erdvėje. Kitaip sakant, dvikalbių topografijos lentelių draudimas yra didesnė grėsmė negu leidimas jas kabinti.
Turime telktis, kad lenkiška mokykla ugdytų lietuviškai ir lenkiškai puikiai kalbančius Lietuvos patriotus, o lenkų kultūrą Lietuvoje mėgtų ne tik išsilavinę vilniečiai, bet ir rajono gyventojai. Lenkiškas turinys ir depolitizuota lenkų žiniasklaida atsvers rusiško diskurso įtaką.
Kartu atkreipiu dėmesį, jog kai kurie surusėjusių jaunų lenkų nepalankumo Lietuvai motyvai, kuriuos radikaliai įgarsino Genadijus, nemaloniai primena įvykius, nutikusius likus kelioms savaitėms ar dienoms iki birželio 14-osios. Kaip savo studijoje „Paskutinė Lietuvos vasara“ rašė istorikas Norbertas Černiauskas, atlietuvinamame Vilnijos krašte sovietų okupuotojoje Lietuvoje 1940 m. vyko principinės lietuvių ir lenkų kovos.
Tuo metu profesoriui Romeriui kėlė nerimą tai, kad „per sovietų radiją iš Minsko buvo užsipulta Lietuva ir apkaltinta Vilniaus gyventojų lenkų ir baltarusių engimu. Kad vilniečiai vis kreiviau žiūri į Lietuvos valdžią, pastebėjo ir Mykolaitis-Putinas“.
Nelaukime dienos, kai putinas per televiziją apkaltins Lietuvos valdžią vietinių tautinių mažumų engimu. Atsigręžkime į Lietuvos lenkus jau šiandien, kad patys lenkai vėl atsigręžtų į Lietuvą. O ir lietuviai, kaip užsimena strategijos „Vilniaus kraštas 2040“ autoriai, turėtų artėti prie „Lietuvos lenkų kultūros, ją pripažįstant papildančia jų pačių tautinę kultūrą“.