Eugenijus Jovaiša. Kuo gyvena kolegijos

Lietuva 2023 metus pasitiko turėdama dvylika valstybinių kolegijų – dvylika brolių, juodvarniais lakstančių. Skirtingai nei šioje pasakoje, vienybės čia nėra. Daug metų tarp aukštųjų mokyklų skatinta konkurencija subrandino savo karčius vaisius. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija paskelbė pertvarkanti jai pavaldžias kolegijas. Pagrindas šiai pertvarkai yra 2022 metų birželį Lietuvos Respublikos Seime priimti Mokslo ir studijų įstatymo pakeitimai. Jie sudaro prielaidas, kad iki 2028 metų kolegijos pasiektų naują taikomojo mokslo ir studijų kokybę. Atėjo laikas kolegijoms šnekėtis ir ieškoti bendrų veiklų, susitelkus stiprinti mokslo ir studijų galias, apjungti infrastruktūros jėgas dėl bendro tikslo – gerinti studijų kokybę. Kiekvienas studentas, baigęs bet kurią kolegiją, turi žinoti, kad jo laukia užtikrinta ateitis vienoje ar kitoje įmonėje.

Kas krinta į akis stebint kolegijų lauką ir ministerijos pastangas pakreipti kolegines studijas kokybės linkme. Kolegijos žaidžia žaidimą, kuris vadinasi „Vyresnysis brolis – jaunesnysis brolis“. Ir šiam žaidimui pagrindo yra: Vyriausybės nutarime atsirado kiekybinis reikalavimas: kolegines studijas vykdančiose aukštosiose mokyklose negali būti mažiau nei 1200 studentų. Žaidimas pasidarė dar kietesnis, kai buvo paskelbti galimi jungimosi būdai. Sujungimas arba prijungimas.

Bet apie tai iš eilės. Pirma, kiekybinis slenkstis – 1200 studentų – niekaip nedera su kokybiniu siekiu, bet man tuojau paaiškins, kad kiekybiniuose parametruose slypi ir kokybės pamatai. Gal, bet aš tuo niekada netikėjau. Ir netikiu. Kokybė yra vienodai reikalinga ir vienodai pasiekiama nepaisant to, ar kai kolegijoje ir, pavyzdžiui, bendrojo ugdymo įstaigoje yra atitinkamai 1200 ar 700 studentų ir 5 ar 22 mokiniai.

Ir antra. Įdomiai susipina kiekybiniai reikalavimai su kolegijų studijų kokybės vertinimu. Štai Panevėžio kolegijoje 2021 m. vyko išorinis institucinis vertinimas. Tarptautinė ekspertų grupė kolegijos veiklą įvertino teigiamai ir Panevėžio kolegija buvo akredituota maksimaliam septynerių metų laikotarpiui, net iki 2028 metų. Ir tokių kolegijų yra ne viena. Ekspertų įvertinta kolegija turėtų ramiausiai tęsti kokybinius reikalavimus atitinkančią veiklą, bet ne... Nuo 2024 metų atsiranda reikalavimas, kad kolegijos negalės priimti abiturientų ar kitų, pageidaujančių studijuoti, nepasiekusių minimalaus 4,3 stojamojo balo reikalavimo. Tai teisinga. Be tinkamai pasiruošusių studentų kokybės nepasieksi. Bet kam reikia tai susieti su 1200 studentų slenksčiu? 4,3 balo norma sumažins galinčiųjų studijuoti skaičių mažiausiai vienu trečdaliu. Pripažinkime, kad sunku bus apginti tokią padėtį, kai, pavyzdžiui, kolegija surinks 1150 studentų, bet studijų negalės vykdyti. Paradoksas. Juk vadinamasis rentabilumas gali būti pasiekiamas ir kitais būdais. Jų tik reikia paieškoti, sutarti ir laikytis.

Ir štai šių aplinkybių erdvėje prasidėjo „vyresniojo“ ir „jaunesniojo“ brolio žaidimas, Nedaug tokių kolegijų, kurios galės peržengti 1200 studentų skaičių, bet jos ima diktuoti pertvarkos sąlygas. Studentų turi, o taikomojo mokslo jose reikia paieškoti. Pavyzdžiu čia gali būti Kauno kolegija ir Kauno technikos kolegija. Pastaroji pagal taikomojo mokslo išvystymą neturi sau lygių. Vadinasi, neturi lygių ir mokslu pagrįstų studijų perspektyvoje. Bet ši kolegija greitai neturės tų 1200, nors sistemingai laikėsi 4,3 balo principo. O juk Seimo priimti sprendimai nukreipti kokybės, bet ne kiekybės linkme. Jeigu jungtųsi sujungimo būdu, ji prarastų savo savarankiškumą, savo susiformavusią taikomojo mokslo tradiciją. Jau nekalbant apie prijungimo apmaudą turint tokias mokslines galias. Bet valią galimai primes „vyresnis“ ir didesnis. Ar tai padės kokybei? Vargu, ar padės. Nes ta kokybe taikomojo mokslo lygmenyje jau seniai reikėjo rūpintis dėl kiekybinio slenksčio tapusiems lyderiais.

Yra ir kitas aspektas. Provincijų kolegijų pagrindinis kūrimo tikslas buvo patenkinti regionų poreikius auštojo mokslo plotmėje. Vadinasi, jau pati jų kūrimo idėja suponavo įvairių krypčių studijas. Mūsų provincija negali likti be kolegijų, tačiau koks bus jų likimais, kai jas sujungs ar prijungs prie specializuotų kolegijų? Visi žinome, kad vykstant jungimosi procesui dažniausiai paisoma neva tai stipriausių institucijų interesų. Susijungus ar prijungus „vyresnysis brolis“ toliau tęs įprastinę savo veiklą, o „jaunesnysis“ atsidurs šešėlyje ar visiškai pranyks. Apmaudu, kad siekiant kokybinių pokyčių vis tik į pirmą vietą iškelti kiekybiniai kriterijai.

Kokia viso šito rašinio prasmė? Sutikdami su tuo, kad kokybiniai kolegijų pokyčiai yra būtini, siūlome pertvarkoje remtis išimtinai tais kolegijų gyvenimo aspektais, kurie iš tikrųjų padėtų siekti visų taip geidžiamos kokybės. Būtų naudingiau, kad kokybės siektume per mokslininkų, mokslo projektų, studijų infrastruktūros, studijų procese dalyvaujančių dėstytojų sinergiją. Tai yra, kolegijų susijungimas turėtų būti išimtinai mokslo, studijų ir jiems būtinų priemonių protingas dalijimasis stiprinant studijas ir vystant taikomąjį mokslą. Taip išvengtume nesutarimų ir dar labiau atvertume galimybes į kolegijų tobulinimo procesą įsijungti savivaldybėms ir verslui.

Ir pabaigai dar vienas aspektas, kuris reikalautų plataus Lietuvos švietimo visuomenės aptarimo. Apie dvinarę arba binarinę aukštojo mokslo sistemą. Turime universitetus ir turime kolegijas. Mokslą bei studijas skatinančios sinergijos nėra. Ateina laikas, kai kolegijos turėtų veikti universitetų orbitose. Juose turėtų būti dvi kryptys – akademinė ir profesinė. Vaizdžiai kalbat, akademinėje plotmėje teorija sudarytų 80 proc., o praktika – 20 proc. Profesinėje: teorijos – 20 proc., o praktikos – 80 proc. Kolegijoms esant po vienu stogu, kiekvienas studentas galėtų pereiti iš akademinės į profesinę plotmę ir atvirkščiai. Studijų ir mokslo sistemą pažįstantiems, tokios sistemos privalumai yra akivaizdūs: Lietuva žymiai protingiau išnaudotų savo į studijas ir mokslą nukreiptas galias.