Mokykla
Pirmiausia pakalbėkime apie mokytojus. Nė viena valdžia nepadarė to, ką per šiuos trejus metus koalicija padarė mokytojų padėčiai keisti. Pagaliau buvo suvienodinti ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo mokytojų bei vidurinio ugdymo mokytojų atlyginimai. Tam reikėjo 6 milijonų eurų. Ar tai galima pavadinti nieko nedarymu?
Beveik trisdešimt metų visos Lietuvos valdžios kalbėjo, kad reikia pereiti prie etatinio mokytojų darbo apmokėjimo principo. Tą padarė tik ši valdančioji koalicija. Gal kam nors etatinis apmokėjimas yra blogis. Buvo mokytojų, kuriems, vykstant reformai, atlyginimas mažėjo. Tačiau nutylima, kad dalis mokytojų negalėtų toliau gauti savo ankstesnio atlyginimo nepriklausomai nuo to, koks finansavimo modelis pasirinktas, nes tai lėmė demografinė šalies padėtis, – ženklus moksleivių sumažėjimas.
Vis dėlto daug mokytojų iš naujojo modelio laimėjo. Skirtingiems mokytojams atlyginimai augo skirtingai, vidurkio pokytis siekia 222 eurus. Šiaip ar taip, tačiau Vyriausybė tam skyrė 95 milijonus eurų. Pavyzdžiui, 2017 m. rugsėjo mėn. mokytojo vidutinis darbo užmokestis buvo 978 Eur, 2018 m. rugsėjo mėn. – 1 099 Eur (+12,3 proc.), 2019 m. rugsėjo mėn. – 1 200 Eur (+9,2). Bendrojo ugdymo mokyklose dirbančių neformaliojo švietimo mokytojų vidutinis darbo užmokestis 2018 metais, palyginti su 2017 m., didėjo 18 proc., o 2019 m., palyginti su 2018 m., – dar 10 proc.
Pagaliau visus mokytojus palies naujas jų atlyginimų koeficientas. Koalicija pažadėjo, kad 2019 metų pavasarį prasidės derybos dėl mokytojų tiesioginio algos didinimo per jų koeficiento kėlimą. Pažadėjo ir įvykdė. Nuo šių metų rugsėjo mokytojų atlyginimo koeficientas pakils 10 procentų (kaip, beje, ir dėstytojų) ir mokytojai gaus didesnius atlyginimus. Visa tai daroma šakos susitarimo tarp valdančiosios koalicijos ir mokytojų interesams atstovaujančių profsąjungų dvasia.
Prezidento aplinka užmiršo, kad visai neseniai visa Lietuva aikčiojo, kaip direktoriai gali dirbti vienoje mokykloje po 30–40 metų. O tokių buvo daug. Ši koalicija nepritrūko nei ryžto, nei valios ir nustatė švietimo įstaigų vadovams kadencijas. Taip, nauja tvarka reikalauja kitokių veiksmų. Reikalauja naujų vadovų kompetencijų įvertinimo pokyčių, kurie, tiesa, pernelyg lėtai skinasi kelią. Valdantieji sprendžia šią įsisenėjusią problemą ir – ne visų džiaugsmui – verčia pasitempti švietimo proceso dalyvius.
Pakalbėkime ir apie mokyklų tinklą, dėl kurio vainojami valdantieji. Tai tipiškas pavyzdys, kaip gimsta „nieko nedarymas“. Seimas šiandien gauna aibę nusiskundimų iš vietos bendruomenių ir tėvų dėl vykdomo mokyklų tinklo optimizavimo. Jie pagrįsti ir kelia nerimą. Tačiau prisiminkime, kas yra atsakingi už mokyklų tinklo optimizavimą?
Už tai iš esmės atsakingos savivaldybės. Ministerija teikia bendruosius principus, bet jai nesuteiktos tokios teisės, kokias turi steigėjai – dažniausiai savivaldybės. Kai skaitau visus tėvų skundus, šimtus po jais esančių parašų, matau viena: kai kur nesugebama tiesiog pasikalbėti su tėvais ir jų bendruomenėmis. Tačiau jokia valdžia negali ir negalės tvirta ranka įsakyti įvairiausiems skirtingų savivaldybių valdantiesiems, kaip elgtis. Bet Prezidentas informuojamas, kad „nieko nedaroma“.
Profesinis ugdymas ir aukštasis mokslas
Prezidentui ir jo aplinkai nežinoma ir apie visiškai naujos redakcijos profesinio mokymo įstatymą ir naujoves, kurias tas įstatymas atneša į profesinį ugdymą. Nežinoma turbūt ir tai, kad į Lietuvą „atvestas“ vadinamasis penktasis iskedas (išsilavinimo klasifikacijos lygis – ISCED 5), kuris būdamas aukštojo mokslo erdvėje tiesia ranką profesiniam ugdymui ir stiprina ryšius, taip reikalingus tarp profesinio ir koleginio mokymo.
Pakalbėkime ir apie universitetus bei kitas mokslo įstaigas. Žinoma, čia irgi „nieko nepadaryta“. Užmiršta, kad po ilgos, metų metus trukusios, pertraukos buvo padidinti studentų krepšelio pinigai. Nežinoma, jog nuo 2016 metų ši koalicija sudarė sąlygas universitetams ir mokslo įstaigoms pakelti atlyginimus iki 50 procentų. Tam buvo skirti ir reikiami pinigai: 2017 – 3,1 mln. eurų; 2018 – 23,0 mln. eurų; 2019 – 23,1 mln. eurų; 2020 – 4,6 mln. eurų. 2017–2018 metais 46,1 milijonai eurų skirta, kad atlyginimai didėtų kasmet po 20 procentų. Nuo 2020 metų rugsėjo 1-os dienos atlyginimai didės dar 10 procentų. Iš viso – 53,8 mln. eurų.
Kodėl ne visi dėstytojai ir mokslo darbuotojai vienodai ženkliai patyrė atlyginimo didinimą? Tenka priminti, kad visi universitetai naudojasi autonomija ir patys viduje sprendžia finansinius klausimus. Čia išryškėjo požiūrio skirtumai. Tokie universitetai kaip VGTU ar KTU ženkliai pakėlė atlyginimus savo dėstytojams ir mokslo darbuotojams. Įdomu, ar ir jie mano, kad nieko nepadaryta?
Bet štai Vilniaus universitetas, nueinančio rektoriaus viešųjų ryšių akcijų metu iškėlęs paskutinio prioriteto vėliavą, turėtų savęs paklausti: kaip universitetas, gavęs lėšas, leidžiančias pakelti atlyginimus iki 50 procentų, sugebėjo universitetų dėstytojų ir mokslo darbuotojų atlyginimų lentelėje kristi žemyn. Ar ryšis paskutinio prioriteto universitetas užmesti žvilgsnį į savo išpūstą administraciją? Gal jai skirtų pinigų dalį buvo galima skirti ir neakademiniams darbuotojams? Taip klausdamas, be abejo, užsimiršau... Juk egzistuoja universitetų autonomija. Tačiau valdančioji koalicija padarė tai, kas nuo jos priklauso. Mokslininkų atlyginimų klausimu „nieko nedaro“ nebent kai kurie universitetai.
Negalima nutylėti ir sprendimų dėl aukštųjų mokyklų tinklo. Prezidento patarėja įsitikinusi, kad „Vyriausybei šiuo atveju pritrūko ryžto“. Tačiau universitetų jungimosi visi laukė ir sutarė, kad esamas jų skaičius perteklinis. Vienintelis jungimas Lietuvos aukštosiose mokyklose įvyko, kai švietimo ir mokslo ministru buvo Gintaras Steponavičius.
Tada LSMU susijungė su Veterinarijos akademija. Tai buvo vienintelis sėkmingas aukštųjų mokyklų sujungimo pavyzdys. Dabartinė koalicija padarė daugiau – į Vytauto Didžiojo universitetą įjungė Lietuvos edukologijos ir Aleksandro Stulginskio universitetus, kurie tapo atitinkamai VDU Švietimo ir Žemės ūkio akademijomis. Seime priimti sprendimai ir dėl MRU ir VGTU, daug iečių sulaužyta dėl LSMU ir LSU jungtuvių.
Patarėja negali nežinoti, kad prievartinis jungimas yra ne tas kelias, kuriuo reikia eiti,– negali nežinoti, kad dėl jungimo ir susijungimo procedūrų teko atskirą žodį tarti ir Konstituciniam Teismui. Konstitucinis Teismas iš Seimo – universitetų steigėjo – atėmė iniciatyvos teisę ir perdavė ją Vyriausybei. Mano akimis – keistas sprendimas. Tačiau tokią nuostatą reikės įtvirtinti Įstatyme.
Nepaisant viso to, VU ir ŠU jungimasis tęsiamas ir bus įgyvendintas šios koalicijos darbo metu. Valdantieji yra ryžtingi. Demokratijai būtinos procedūros atima savą laiko dalį, o ir ne visi vienodai suprantame, kokių ir kur mums reikia universitetų.
Atskirtis ir prioritetai
Prisimenant vasario pradžios susitikimą prezidentūroje, pirmasis ten svarstytas klausimas buvo „kaip sumažinti atskirtį švietimo srityje“. Atskirtis iš tiesų egzistuoja – tiek socialinė, tiek regioninė. Priminsiu, kad vadinamajam vaiko krepšeliui papildomai skirta 2017 m. – 594 mln. Eur, 2018 m. – 611 mln. Eur, 2019 m. – 672 mln. Eur. 2020 m. skirti 757 mln. eurų. Tėvų padėtis ir gyvenamoji vieta turi įtakos vaikų mokymosi galimybėms. Tačiau išvardyti piniginiai srautai kaip tik ir prisideda prie šios atskirties mažinimo.
Paprastas pavyzdys: tiek kritikuotas etatinis apmokėjimas labiausiai pagerino regionuose dirbančių mokytojų padėtį (taigi ir darbo patrauklumą). Neformaliojo ugdymo krepšelis nuo 2016 metų išaugo keturiais milijonais, – 2016 m. – 9,72 mln. eurų (Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos duomenimis krepšeliais pasinaudojo 25 proc. vaikų), 2017 m. – 8,2 mln. eurų, 2018 – 11 mln. eurų, 2019 – 12 mln. eurų. 2020 metais krepšelis liks toks pat – 12 mln. eurų. Tikimasi, kad tokiais „krepšeliais“ pasinaudos 45 procentai vaikų. Ar tai nėra atskirties mažinimas?
Tiesiogiai su atskirties mažinimu susijęs aukštojo mokslo prieinamumas. Atskirtis mažėja, kai kuo platesnis abiturientų ratas – nepriklausomai nuo pajamų ar kilmės vietos – gali įgyti aukštąjį išsilavinimą ir jo teikiamas karjeros galimybes. Koalicija šiuo klausimu padarė taip, kad aukštojo mokslo prieinamumas, lyginant su pereitais metais, gali padidėti iki 5 tūkstančių valstybės finansuojamų vietų.
Visi užmiršo, kad kadencijos pradžioje siūlėme ankstinti priešmokyklinį ir mokyklinį ugdymą atitinkamai nuo penkerių ir šešerių metų. Tai, kai kurių ekspertų nuomone, ateityje pagerintų švietimo situaciją Lietuvoje. Koalicija buvo parengusi projektą. Deja, jo įgyvendinimui reikia apie 40 mln. eurų. Jie reikalingi tam, kad būtų galima pritaikyti infrastruktūrą, parengti naujus vadovėlius, suteikti naujų kompetencijų mokytojams. O visam tam reikia laiko ir pinigų.
Minėti pokyčiai gal ir gali pasirodyti nesvarbūs žmonėms, kurie nėra susiję su švietimo sritimi, nedalyvauja ugdymo procesuose. Kai kas gali jų ir visai nematyti. Tačiau jie neabejotinai labai svarbūs konkretiems Lietuvos žmonėms, kurių gyvenimą, atlyginimus, darbo sąlygas ir studijų kokybę jie pakeičia. Pokyčiai vyksta, daug kas padaryta ir dar bus padaryta iki kadencijos pabaigos. Jie paliečia daugelio mūsų žmonių gyvenimą ir visą mūsų švietimo ateitį. Tai ir turėtų būti svarbiausia.
Suprantama, kad Lietuva, jeigu nori žengti pažangos keliu, privalo investuoti į ateinantį, būsimą žmogų. Taigi į švietimą, mokslą ir inovacijas. Tai išties turėtų būti pirmasis prioritetas. Tikiu, kad Prezidentas ir jo aplinka pirmuoju ir svarbiausiu prioritetu, svarstant biudžeto klausimus, laikys būtent švietimą, mokslą ir kultūrą. Stebuklų nebūna. Visos šalys, kurios nori proveržio, deda didžiulius pinigus. Tą darome ir mes.