Eugenijus Sabutis. Dulkys išsidavė – Lietuvos gyventojų sveikata jam kainuoja per brangiai

Dabartinių valdančiųjų inicijuota sveikatos sistemos reforma pasiekė naujas „aukštumas“. Liepos 12 dieną Vyriausybė nuotolinio posėdžio metu skyrė net dešimt minučių tam, kad praktiškai be diskusijų bendru pritarimu palaimintų nutarimą, kuriuo nustatė naujus reikalavimus ligoninėms ir jų tinklo išdėstymui. Visa tai buvo padaryta tuo metu, kai visuomenės ir žiniasklaidos dėmesys buvo prikaustytas prie NATO Viršūnių susitikimo. Tyliai, ramiai ir beveik nepastebimai – taip priimtas nutarimas, kuris jau artimiausioje ateityje paveiks visus Lietuvos gyventojus. Tik praėjus kelioms dienoms naujienų agentūros apie šį Vyriausybės nutarimą išplatino trumpus pranešimus, o Sveikatos apsaugos ministerijai, kuri kiekvieną ministro kelionę ar itin „svarbius“ pokyčius kokioje nors higienos normoje sugeba išplatinti ant jos neišdžiūvus ministro parašo rašalui, prireikė vos ne savaitės lakoniškai informuoti apie mūsų laukiančius pokyčius.

Sunku suskaičiuoti, kiek kartų asmeniškai aš ar kiti Seimo nariai iš opozicijos esame kritikavę ministerijos ruoštą sveikatos sistemos reformą. Dar sunkiau suskaičiuoti kartus, kai patys buvome kritikuojami dėl to, kad esą stabdome taip reikalingus pokyčius sveikatos sistemoje, nepalaikydami atitinkamų įstatymų projektų. Na, politikų tarpusavio apsižodžiavimai yra kasdienybė, tačiau kai tuos pačius priekaištus ministerijai išsakė Valstybės kontrolė – iš ministerijos neišgirdome nė vieno komentaro. Nesitikiu, kad kažkas pasikeistų dabar ar artimiausioje ateityje.

Reikėtų pradėti nuo priminimo kiekvienam Lietuvos gyventojui ir labiausiai – ministrui Arūnui Dulkiui ir jo komandos nariams, kurie ne pirmus metus kartoja, kad visa sveikatos reforma – tai ne prievarta valdančiųjų iš viršaus primetamas sprendimas, o savanoriškai pasirenkama galimybė: savivalda turi net du pasirinkimo kelius. Pirmas, savivalda gali apsispręsti ir nedalyvauti reformoje ir niekas nieko tokiai konkrečiai savivaldybei nedarys ir nepadarys. Antras, savivalda gali sutikti su jai primetamomis sąlygomis, ir tokiu atveju ji gali tikėtis dosnios finansinės injekcijos iš Europos Sąjungos (ES) ir valstybės biudžetų. Deja, visa tai yra akivaizdi veidmainystė ir tikrosios padėties nutylėjimas. Įstatymu griežtai nustatyta, kad ne savivaldybė, o būtent sveikatos apsaugos ministras nustato paslaugų poreikį ir tada jį atitinkamai finansuoja Valstybinė ligonių kasa. Tokia tvarka galioja dešimtmečiais ir jos niekas nesiruošia keisti. Todėl teigti, kad pati savivaldybė gali spręsti apie paslaugų apimtis, yra neteisinga ir klaidina visuomenę, nes savivaldybei valstybė šioms funkcijoms vykdyti neskiria lėšų. Vadinasi, jeigu savivaldybė nuspręstu nepaklusti Vyriausybės ir ministro brukamai reformai – sveikatos priežiūros paslaugas ji turėtų finansuoti savarankiškai, taip atimdama didžiąją dalį lėšų iš kitų sričių. Nė viena savivaldybė negali sau to leisti, nes valstybės biudžete niekada negaus tam tikslui papildomų pajamų, ir todėl tvarka liks tokia, kokios ir siekia valdantieji – sveikatos priežiūros finansavimas ir sprendimas dėl ligoninių tinklo liks Vyriausybės ir Sveikatos apsaugos ministerijos rankose. Priminsiu, kad opozicija siūlė ne tik įstatymiškai įtvirtinti prievolę ministerijai derinti tinklo išdėstymą su sveikatos priežiūros įstaigų steigėjais, t. y. su savivaldybėmis, bet ir įstatymu įtvirtinti aiškius kriterijus. Visa tai buvo atmesta, nes juk paprasčiau ligoninių ateitį perduoti sveikatos apsaugos ministrui ir Vyriausybei, kai gali tyliai ir ramiai, bendraminčių būrelyje be diskusijų priimti atitinkamus sprendimus, o rinktiems politikams parodyti jų vietą – žiūrovų ir stebėtojų eilėse.

Šiame kontekste ypatingą nuostabą kelia ministro A. Dulkio kalbos apie jam politikų išsakomus norus svarstyti galimybę dėl visų sveikatos priežiūros įstaigų valdymo perdavimo tiesiogiai ministerijai. Neva, pastarieji įvykiai Zarasų ligoninėje ir Vilniaus centro poliklinikoje akivaizdžiai parodo, kad savivalda nesugeba susitvarkyti su sveikatos priežiūros įstaigų valdymu, todėl neva dėl to jas masiškai palieka personalas. Dar ir dar kartą ministrui reikia priminti, kad tiesos nutylėjimas yra ne ką mažiau negarbinga praktika nei tiesiog melavimas. Tiesa akivaizdi – ne savivaldybės finansuoja jų teritorijoje veikiančias sveikatos priežiūros įstaigas, o pats ministras. Neadekvatūs gydytojų ir slaugytojų atlyginimai, tyrimams reikalingos medicininės įrangos stoka ar vėluojantis jos atnaujinimas – visa tai per mažo finansavimo iš valstybės biudžeto pasekmė. Savivalda šioje vietoje svertų beveik neturi. Ministras eina lengviausiu keliu – nedidėjantis ir nepakankamas finansavimas nustekena gydymo įstaigas, tada apkaltini tam įtakos neturinčią savivaldą ir pradedi postringauti, kad centralizuotas valdymas būtų geriausia išeitis. Na, ši išeitis tikrai būtų geriausia norint paspartinti gydymo įstaigų mažinimo ar uždarymo klausimą.

Kodėl pertvarka vykdoma būtent tokiu, būtent prievartos ir šantažo keliu – suprasti gana paprasta ir tai neslepiama, netgi aktyviai išsakoma: pinigų taupymas. Regionuose gyvenantys valstybės piliečiai kasmet, valstybės biudžeto eilučių dėliotojų manymu, tampa per brangūs. Nors bendrame biudžeto kontekste, palyginti su ES vidurkiu, Lietuvos žmonių sveikatai yra skiriama bene mažiausiai, tačiau tik skaičius, o ne gyvus žmones matantiems biurokratams ir tai dar yra per daug. Neįmanoma to vadinti kitaip nei veidmainyste, nes tuo pat metu nesibodima postringauti apie regionų vystymą ir jų „šviesią ateitį“, kai daroma viskas, kad būtų įtvirtintos dvi Lietuvos: pirmosios piliečiai gyvena didmiesčiuose, o antroji, įsikūrusi miesteliuose ir kaimuose, turi vykti į didžiuosius miestus ne gerėtis jų architektūra ar senamiesčiais, o būtinųjų sveikatos paslaugų – vien todėl, kad valstybei jas užtikrinti jų gyvenamojoje vietoje yra tiesiog nenaudinga. Pacituosiu ministro A. Dulkio raštą Vyriausybei: „<...> mažėjant gyventojų skaičiui tampa ekonomiškai nebenaudinga investuoti į tam tikrų sveikatos paslaugų infrastruktūros modernizavimą įstaigose, kuriose tos paslaugos teikiamos minimaliomis apimtimis“. Aiškiau ir būti negali: dalis Lietuvos gyventojų tampa ekonomiškai nenaudingi. Retorinis klausimas: gal tada ir mokesčių jiems nebereikėtų mokėti.

Liūdniausia šioje situacijoje yra tai, kad ekonomiškai nenaudingiausi tampa dar negimę mūsų valstybės piliečiai, nes Vyriausybė su ministro teikimu ką tik palaimino iš esmės vis dar likusių regionuose akušerijos (gimdymo) skyrių uždarymo procesą. Jeigu ne vienus metus galiojo nuostata, kad atitinkamoje ligoninėje esant ne mažiau kaip 300 gimdymų per metus – valstybė finansuoja tokio akušerijos skyriaus veiklą, tai dabar užsimota kaip reikiant – nuo 2025 metų rugpjūčio 1 dienos skaičius padvigubintas iki 600 gimdymų. Dar daugiau – bus vertinami dvejų ankstesnių, t. y. 2023 ir 2024, metų gimdymų skaičiai. Nuostabi dovana regionų gyventojams, akušerijos skyrių gydytojams ir slaugytojoms, šeimas kursiantiems jaunavedžiams ar šeimos pagausėjimą planuojantiems sutuoktiniams. Juk prasidėjus gimdymui, nuvykti 30 ar 50 kilometrų iki didmiesčio yra tikrai saugiau, kokybiškiau ir prieinamiau nei yra dabar? Šiuos žodžius ironiškai vartoju ne šiaip sau, nes ne pirmus metus ministras A. Dulkys nepailsdamas kartoja, kad jo inicijuotos ir taip ginamos reformos pamatinis tikslas yra saugių, geros kokybės ir prieinamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimas. Įvertinkite patys, kaip saugiai jausis gimdanti moteris, iki artimiausio akušerijos skyriaus vežama galbūt 30, o galbūt ir 50 kilometrų. Besipurtydama automobilyje, važiuojančiame duobėtais, neprižiūrimais keliais, ji, be abejonės, supras, kad gimdymo priežiūros paslauga jai tapo netgi ir prieinamesnė. Akivaizdu, kokiais žodžiais ji dėkos tokias reformas įvedančiam ministrui.

Lygiagrečiai taip jausis ir tūkstančiai ligonių, kuriems chirurgijos paslaugos bus teikiamos ne įprastoje jiems gimtojo miesto ligoninėje, o kažkur didžiajame mieste. Saugiai ir užtikrintai, nes visiškai neaišku, kiek chirurgijos skyrių bus uždaryta įvedus reikalavimą ligoninei užtikrinti ne mažiau kaip 1100 chirurgijos paslaugų per metus. Lygiai taip pat, kaip ir gimdymų atveju – šį rodiklį skaičiuojant jau nuo šių metų. O kaip gerai jausis atitinkamų ligoninių skyrių gydytojai, kurie nežinos, ar nuo 2026 metų jie dar dirbs savo įprastoje darbo vietoje, o galbūt jiems jau anksčiau reikėjo tiesiog persikraustyti arčiau naujų darbo vietų didmiesčiuose, o galbūt tiesiog nusispjauti į nesibaigiančias reformas ir išvykti dirbti į kitas ES šalis? Beje, nors pačiam neteko dalyvauti panašaus pobūdžio apklausoje, bet ministras nepailsdamas kartoja apie kažkokias apklausas, pagal kurias Lietuvos gyventojams „nepatogumas“ yra priimtinas, jei jis suteikia geresnes sveikatos paslaugas. Suprantama, „šventas reikalas“ atsiklausti žmonių ir vykdyti jų valią, tačiau visai neseniai pasirodė kitos apklausos rezultatai, pagal kuriuos 9 iš 10 Lietuvos gyventojų galvoja, kad jiems turėtų būti leidžiama pasitraukti iš pensijų kaupimo ir atsiimti savo pinigus. Dabar spėkite, ar į šią apklausą valdantieji atkeips dėmesį? Atsimindamas ne vieną atvejį, kai opozicijos nariai būtent ir siūlė priimti tai numatančias įstatymų pataisas, kurios visos buvo valdančiųjų balsais darniai atmetamos, išvada viena – jūsų balsai ir nuomonė valdantiesiems rūpi tik tada, kai ji „patvirtina“ jų pačių norus.

Graudu, kad Vyriausybė, tvirtindama ligoninių reformą, sau kelia tikslą „sumažinti sveikatos apsaugos sistemos funkcionavimo sąnaudas“. Graudu todėl, kad sąnaudų mažinimo per prievartą nereikėtų tada, kai Vyriausybė pagaliau imtųsi konkrečių ir efektyvių priemonių, kuriomis užtikrinamas kiekvieno visuomenės nario sveikas gyvenimo būdas, fizinis aktyvumas, ligų prevencija. Šios tinkamai įgyvendinamos priemonės, kad ir ne iš karto, bet palaipsniui lemtų širdies, diabeto ir kitų lėtinių ligų mažėjimą, kas savo ruožtu nuimtų sveikatos sistemos apkrovą, o tuo pačiu – atlaisvintų biudžeto lėšų. Tam valstybėje jau sukurtas ir gana efektyviai veikia visuomenės sveikatos priežiūros biurų tinklas. Tereikia tam skirti daugiau dėmesio, daugiau priemonių. Tačiau einama tuo pačiu seniai išmintu taku. Užuot stiprinęs sveikatos prevencinį mechanizmą ministras jau šiais metais visiems Lietuvoje veikiantiems visuomenės sveikatos biurams nurėžė du milijonus eurų, palyginti su 2022 metais.

Ateinančioje rudens sesijoje Seimas priims ir patvirtins teisės aktą skambiu pavadinimu Valstybės pažangos strategija, Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050“. Viename ankstesnių savo tekstų esu minėjęs, kad dabartiniai valdančiųjų veiksmai nesiderina su šioje vizijoje jų pačių projektuojama ir siekiama Lietuvos ateitimi. Perskaitę šį tekstą, įvertinę jį, pabandykite sau atsakyti į klausimą, o kaip besielgdami su sveikatos sistema tokiu būdu, kurį valdantieji pasirinko, jie sugebės pasiekti vizijoje numatytų rezultatų, kuriuos gana plačiai pacituosiu: „Žmonės rūpinasi savo sveikata ir gyvena sveikai, naudodamiesi tam sudarytomis sąlygomis. Ženkliai išaugo Lietuvos gyventojų bendra ir sveiko gyvenimo trukmė. Išplėtota sveikos gyvensenos infrastruktūra, o stipriame sveikatos priežiūros tinkle pasitelkiamos modernios technologijos leidžia ne tik užkirsti kelią daugeliui ligų, bet ir efektyviai gydyti jau esamas ligas. Holistinis požiūris į žmogaus gerovę atsispindi ir instituciniame mechanizme, kuriame sveikatos, socialinė ir švietimo sistemos veikia vieningai, žmogus gauna tikslingas paslaugas. <...> Užtikrins sveikatos apsaugos sistemos efektyvumą. Šios pastangos apims didesnį sveikatos apsaugos sistemos orientavimąsi į žmogų, efektyvų išteklių panaudojimą užtikrinančią finansavimo peržiūrą ir sveikatos priežiūros įstaigų valdymo pokyčius, pačių sistemos darbuotojų įgalinimą, pažangiųjų technologijų integravimą ir bendrą sistemos pasirengimą krizėms.“