Eugenijus Sabutis. Maisto kainoms mušant rekordus, Vyriausybėje – olimpinė ramybė

Per ilgai užsitęsusi politinė drama tarp valdančiųjų ir jau buvusio Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Mykolo Majausko kitų metų valstybės biudžeto svarstymą pavertė antraeiliu klausimu. Į šią dramą savo ir nesavo noru buvo įtraukti visi: politikai, ekonomistai, įvairių sričių ekspertai ir netgi sociologai bei politologai. Pastarieji net su sveikos ironijos doze šaržavo sociologines apklausas, pateikdami tokių apklausų rezultatus ir atskleisdami, kad didžiausios problemos Lietuvos politikoje šiuo metu yra dvi: M. Majauskas ir Kalėdų eglutė. Artėjant švenčių periodui, miestų ir miestelių pagrindinės eglės tampa aktyvių diskusijų objektais, todėl tokie, kad ir truputėlį šaržuotų apklausų rezultatai, tikrai nestebina.

Nuoširdžiai stebina kas kita. Viešojoje erdvėje visiškai eliminuotos diskusijos dėl realių ir tiesiogiai su biudžetu susijusių problemų. Priiminėjant jo projektą, biudžeto esminiu ir kertiniu elementu staiga tapo 9 procentų pridėtinio vertės mokesčio (PVM) tarifo lengvata maitinimo verslui ir kiek ilgai ši lengvata turėtų galioti. Įsisukusios batalijos ir skriejantys abipusiai kaltinimai valdančiosios daugumos tarpe sudarė vaizdą, kad staiga pradingo apčiuopiamos ir praktiškai kiekvieną gyventoją liečiančios problemos – vis dar didžiulė infliacija ir maisto prekių kainų beprecedentis augimas.

Maža to – 2023 metai prasidės nauju komunalinių paslaugų kainų šuoliu. Ekspertai taip pat siekia atkreipti dėmesį, kad kurį laiką stebėtas benzino ir dyzelino kainų minimalus kritimas neužsitęs. Didelio atsipalaidavimo šiame sektoriuje neturėtų būti, nes labai tikėtinas scenarijus, kad kiek pigesnių degalų kainas degalinėse matysime tik laikinai, nes jau kitąmet galime sulaukti dar vieno žymaus kainų augimo. Nuo kitų metų didinamos bazinės palūkanos taip pat atsilieps gyventojų finansams, ypač tiems, kurie paėmė paskolas per paskutinius kelerius metus – jiems tai gali būti papildomos 200–300 eurų, o kai kuriems ir gerokai didesnės išlaidos per mėnesį.

Žinoma, skaudžiausiai smogianti problema vis dėlto išlieka maisto kainų augimas. Beje, jų augimas daro didžiausią įtaką ir pačiai infliacijai. Lietuvos statistikos departamentas praėjusią savaitę paskelbė tikrai nedžiuginančias naujienas. Lapkričio mėnesį metinė infliacija perkopė 21 proc. Eurostato duomenys taip pat negailestingi – infliacija Lietuvoje buvo viena didžiausių tarp Europos Sąjungos (ES) narių. Kaip ir minėta, didžiausią poveikį infliacijai turėjo maisto produktų kainų padidėjimas. Statistika negailestinga: pienas ir jo produktai, kiaušiniai bei aliejus brango beveik 50 procentų, duonos ir kitų produktų, gaminamų iš grūdų, kaina pakilo iki 40 procentų. Visi kiti produktai, tarp kurių ir daržovės, – brango daugiau nei trečdaliu. Liūdnai atrodančių statistinių duomenų yra ir daugiau, tačiau šiame tekste juos atkartoti nėra didelės prasmės, užtenka tik paminėti, kad bendrame ES kontekste maisto prekių brangimas yra žymiai spartesnis nei Bendrijos vidurkis ir labai tikėtina, kad pagal kainų lygį dar šiais metais pasivysime daugelį ES senbuvių. Vienas iš ekonomistų, kalbėdamas apie pastaraisiais metais vykstančius procesus maisto prekių rinkoje, parinko labai tinkamus žodžius: „Lietuva greičiau taps brangi nei turtinga“.

Tuo tarpu didelio atgarsio, atliepiant šias pesimistines tendencijas, iš valdančiųjų vis dar negirdime. Vietoje to pagreitį įgavo M. Majausko istorija, kuri po truputėlį tapo tikru detektyviniu romanu, o jos siužetą buvo nuspręsta perkelti į Seimo salę ir ten išsiaiškinti vidinius konservatorių santykius. Nors biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas atsistatydino, tačiau neabejotinai šioje istorijoje dar išvysime ne vieną vingį ir tolesnį politinių raumenų matavimąsi ne tik tarp konservatorių, bet ir visos valdančiosios daugumos atstovų. Šios istorijos baigtis vis dar neaiški, bet akivaizdu viena – politinės intrigos ima viršų, o maisto prekių kainų dydis prekybos centrų etiketėse valdančiųjų kol kas nė kiek nejaudina, o juk būtent su valstybės biudžeto priėmimu ir buvo galima pabandyti jas sumažinti ir bent iš dalies nuimti papildomą galvos skausmą nuo gyventojų. Deja, vietoje to šiandien turime tik ne pirmo būtinumo rietenas ir viena po kitos praleistas progas mokestinėmis lengvatomis amortizuoti kainų šoką.

Žinoma, valdančioji dauguma į šiuos teiginius atsikirstų jau klasikiniu patapusiu argumentu: nuo kitų metų didėja ir žmonių algos bei pensijos. Ir tai yra tiesa. Bet tuo pačiu nutylima, kad išlaidos kyla dar sparčiau. Galėtume džiaugtis, kad pajamos padidės, bet realų pajamų augimą infliacija pradžioje sustabdė, o dabar jau ir sumažino. Naujausiais duomenimis, realus darbo užmokestis jau sumažėjo dešimtadaliu. Iš viso to aiškiai matyti, kad dešiniųjų Vyriausybės pasiūlyta infliacijos amortizavimo politika nėra nei savalaikė, nei visaapimanti.

Visgi išskirtinis šios valdančiosios daugumos bruožas – olimpinė ramybė ir besitęsianti tyla, kai reikia priimti greitus ir labai reikalingus sprendimus. Tas nuolatinis bėgimas paskui nuvažiuojantį traukinį jau net nebestebina. Tą matėme tiek energijos kainų krizės pačioje pradžioje, tiek pastarųjų mėnesių įvykiuose, kai jokiomis priemonėmis nebuvo bandoma sugriežtinti nepriklausomų elektros energijos tiekėjų veiklos. „Perlas energija“ istorija tą visiškai įrodo. Tik dabar svarstymo stadiją Seime pasiekė įstatyminiai pakeitimai, kurie apribos elektros tiekėjų veiklos savivalę.

Šiandien matome tą patį. Augančios kainos smogia visa jėga, o Vyriausybės nuomonės ar bent kokios pozicijos iki šiol nėra. Kaip ir nėra jokios analizės, paaiškinančios tokį beprecedentį augimą. Vyriausybė su visu administraciniu potencialu savo rankose turi svertus tą atlikti ir bent jau paaiškinti Lietuvos žmonėms, kas vyksta su kainomis, nes tokių tendencijų prekybos centruose nebesugeba racionaliai pakomentuoti ir patys ekonomistai.

Kur kas didesnis ir socialiai jautresnis planas būtų buvęs įgyvendinti jau antrus metus labai kryptingai mūsų siūlytą planą – mažinti pridėtinės vertės mokestį pagrindiniams maisto produktams. Apie tai prakalbo net patys didžiausi šios priemonės kritikai. Pagaliau, nors ir nenoromis, pripažįstama, kad tokiu atveju didžiausią naudą pajustų mažas pajamas gaunantys gyventojai, kurių beveik visą pirkinių krepšelį sudaro būtent maisto produktai. Juolab, tokios lengvatos taikymą valstybė gali prižiūrėti tiesiogiai ir galutinai apmalšinti kalbas apie tai, kad PVM lengvatą savo pelnams ir viršpelniams panaudos verslas.

Tikiu, kad mažai kam teko susipažinti su šiuo metu galiojančiu įstatymu, kurio ilgas pavadinimas ir parodo pagrindinę esmę, kaip būtų galima prekybininkus kontroliuoti griežčiau. Tai – Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas. Jame aiškiai įvardijami draudimai, kuriais siekiama riboti itin didelę rinkos galią turinčius prekybininkus, kad tam tikrais momentais prekybos centrai savavališkai nepradėtų naudoti valstybės įvestų mokestinių mechanizmų savo naudai. Kodėl šis įstatymas yra užmirštas, ir kodėl jis negali būti panaudotas? Jeigu reikia, skubos tvarka šį įstatymą galima papildyti, sustiprinant ir galimas sankcijas, ir Konkurencijos tarybą, kuri, remdamasi minėtų įstatymu, vykdytų aiškią priežiūrą. Juolab Konkurencijos tarybos vadovas aiškiai pabrėžė, kad Taryba galėtų vykdyti šią funkciją, jeigu turėtų daugiau darbuotojų. Vyriausybė galėtų suteikti ir papildomą finansavimą šiai tarybai. Ar tikrai visi šie pakeitimai kainuotų taip brangiai, palyginti su tuo, kokį efektą pajustų gyventojai, kai kiekvienas išėjimas į parduotuvę nebekirstų taip stipriai per šeimų biudžetus?

Pasiūlymas mažinti PVM tarifą būtiniausiam maisto prekių krepšeliui tikrai nėra išradimas ar koks populistinis dividendų rinkimas. Jau esu ne kartą viešai minėjęs, kad tokias pačias mokestines lengvatas siūlo ir tarptautinės organizacijos – Pasaulio bankas ar Tarptautinis valiutos fondas. Ir galiausiai – ar tikrai Lietuva atrodo konkurencingai visų ES šalių kontekste, kai ji lieka tik viena iš trijų valstybių, netaikančių lengvatinio PVM tarifo maistui?