Eugenijus Sabutis. Vyriausybės neveiksnumas dėl maisto kainų dalį žmonių siunčia tiesiai į skurdo spąstus

2023 metų biudžetas – skydas Lietuvos žmonėms, apsaugantis juos nuo supančių ekonominių iššūkių. Taip trumpai galima apibendrinti finansų ministrės Gintarės Skaistės žodžius, išsakytus dar praėjusių metų pačioje pabaigoje, priiminėjant valstybės biudžeto projektą. Praėjo trys mėnesiai, o to plieninio skydo vis dar nėra. Žodžiai netapo darbais, o biudžete numatytos ir taikomos priemonės toli gražu neužtikrina tinkamos apsaugos, bent jau tokios, kokią taip užtikrintai gynė ministrė.

Kaip ir daugeliui gyventojų, taip ir Seimo opozicijai tokie finansų ministrės pareiškimai neatrodė įtikinamai. Patikslinimui reikėtų pabrėžti, kad tokia G. Skaistės ištransliuota žinutė nebuvo atsitiktinė. Ji atspindėjo viso biudžeto svarstymo Seime eigą, kai užsispyrusiai ir beatodairiškai buvo bandoma laikytis savo pasirinktos taktikos ir taip gražiomis kalbomis savotiškai bandyti užliūliuoti visuomenę. Ką tuo metu iš valdančiųjų teko girdėti: tiek dirbantieji, tiek pensininkai, tiek mažiausias algas gaunantys ir socialiai pažeidžiamiausi bus apsaugoti. Biudžetas leis sukurti sąlygas žymiai didinti žmonių pajamas. Tas ne kartą valdančiųjų buvo pakartota iš Seimo tribūnos.

Panašios kalbos netyla net ir dabar, vis dar tenka girdėti dešiniųjų Vyriausybės atstovų pasvarstymų apie tai, kad priimtos priemonės dėl pajamų didinimo yra visiškai pakankamos ir puikiai sugeria infliacijos sukeltą rekordinių kainų šoką. Tokie pasisakymai ir dabar vykstantys procesai primena ir patį valstybės biudžeto priėmimo liūdną procesą, kai vienas po kito buvo atmetinėjami socialdemokratų ir kitų opozicinių frakcijų pasiūlymai bent kiek pakoreguoti konservatorių vadovaujamos valdžios parengtą biudžetą, kad jis būtų socialiai jautresnis ir palankesnis žmonėms. Jau tuo metu aiškiai buvo bandoma sakyti, kad rekordinių maisto kainų laikotarpiu vis grėsmingiau besibeldžianti infliacija be pėdsako ištrins visus plačiai išreklamuotus algų ir išmokų padidinimus. Bet koks teiginys ar pasiūlyta priemonė dėl platesnio išmokų diferencijavimo pagal žmonių pajamas ar kitos mokestinės lengvatos maisto produktų krepšeliui buvo atmesti net jų nesvarsčius, o to rezultatus dabar galima išvysti prekybos centrų lentynose.

Valdančiųjų žadėti pokyčiai ir pagalbos priemonės nesuveikė, greičiau tai duoda netgi atvirkščią rezultatą: gyventojų uždarbis taip ir nepasivijo maisto kainų augimo, o šeimos ūkių realios pajamos sumažėjo net dešimtadaliu. Pasirinkta dešiniųjų Vyriausybės ekonominė ir mokestinė politika stumia šalį į milžiniškų kainų smegduobę, iš kurios išlipti bus itin sunku. Toks kainų šuolis visa jėga smogė gyventojų grupei, kuri yra socialiai pažeidžiamiausia ir susiduria su skurdo rizika.

Jau ne kartą buvo akcentuota, kad maisto kainos mūsų šalyje siekia Europos Sąjungos (ES) vidurkį, o vidutinės gyventojų pajamos sudaro tik apie 50 proc. vidutinių europiečių pajamų. Tačiau tai net nėra pabaiga, nes ekonominės prognozės nieko gero nežada. Maisto kainos Lietuvoje tik didės.

Prastėjanti ekonominė situacija, kaip jau paminėta, labiausiai paveikia tuos, kurie yra atsidūrę skurdo gniaužtuose. Susiklosčiusią situaciją puikiai atspindi ir statistiniai duomenys bei apklausų rezultatai. Nors Lietuvoje skurdo rizikos lygis nežymiai sumenko (bendras skurdo rizikos lygis sumažėjo 0,9 procentinio punkto), skurdas mūsų šalyje vis dar tebėra vienas didžiausių ES – skursta kas penktas gyventojas. Praėjusią savaitę Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklas paskelbė apklausos rezultatus, kurie rodo nemalonią tiesą – gyventojų, kuriems trūksta pinigų maistui, skaičius auga. Toks rodiklis nėra staigmena, jis tendencingai patvirtina, kad su šių metų biudžetu Ingridos Šimonytės Vyriausybės pristatytos priemonės, skirtos infliacijai ir energetiniam skurdui suvaldyti, veiksmingai nefunkcionuoja.

Organizacijų tinklas atkreipia dėmesį, kad neretas gyventojas yra priverstas rinktis, kam panaudoti gautus pinigus – būsto išlaikymui ar maistui. Aiškiau tariant, žmogus, norėdamas prasimaitinti, turi bristi į dar didesnes skolas, nes pinigų komunaliniams mokesčiams apmokėti tiesiog nebelieka.

Nevyriausybinės organizacijos pastebi ir tai, kad maisto produktai tampa vis sunkiau įperkami ir daugiau uždirbantiems, tačiau lyginant su praeitais metais matyti, kad labiausiai išaugo mažiausias pajamas gaunančių asmenų, kurie neturi iš ko pavalgyti, skaičius. Tokių asmenų yra net 23,5 proc., o pernai mažiausių pajamų grupėje buvo 17,1 proc.

Deja, bet jokių ženklų iš valdančiosios koalicijos, kad artimiausiu metu galėtume išvysti didesnę intervenciją į vykstančius procesus, neišvysime. Viskas greičiausiai bus palikta savieigai. Tokia Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo paskelbta žinia iš valdžios įstaigų nesulaukė jokio dėmesio. Nė vienos reakcijos.

Juolab, padėtis situacijai gelbėti yra labiau nei tinkama. Rinkose susinormalizavo dujų ir elektros energijos kainos – jos sumažėjo kartais. Tai reiškia akivaizdų faktą, kad net trys dalyviai (prekybininkai, perdirbėjai ir žaliavų gamintojai), tiesiogiai dalyvaujantys visoje galutinės maisto produktų kainos suformavimo grandinėje, nebetenka pagrindinio įrankio išaugusioms kainoms pateisinti. Iki šiol visi pasiteisinimai skambėjo vienodai: rekordines maisto kainas lemia energetikos krizė ir rinkose išsibalansavusios elektros bei dujų kainos.

Energetikos kainos tikrai sumažėjo, tačiau iki šiol nestebime laukiamų pokyčių, kad kritusios kainos atsispindėtų ir parduotuvių lentynose. Šioje vietoje padėtis iš esmės galėtų pakrypti sparčiau ir teigiama linkme, jeigu institucijos t. y. Lietuvos bankas ir Konkurencijos tarnyba, nesustotų ir atnaujintų priežiūrą jau šiame atsinaujinusiame kontekste. Tam, žinoma, reikia ir ryžtingesnių Vyriausybės veiksmų.

Stipresnių valdžios sprendimų norėtųsi matyti, kai kalba pakrypsta ir apie kitą maisto produktų galutinės kainos sudedamąją dalį – mokesčius. Vis dar liekame viena iš nedaugelio ES valstybių, kurioje netaikoma jokia lengvata maistui. Tiek Statistikos departamento (dabar – Valstybės duomenų agentūra – red.), tiek minėtų nevyriausybinių organizacijų skelbiami duomenys rodo, kad mažesnis pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifas būtiniausiam ir išgyvenimui reikalingam produktų krepšeliui privalo būti taikomas. Nėra teisinga, kad kitos valstybės sugeba pritaikyti lengvatinį tarifą savo gyventojų labui, o Lietuva vis dar trypčioja vietoje, nors tokį pasiūlymą jau teikėme prieš dvejus metus.

Finansų ministerija nutyli ir kitą akivaizdų faktą – bendras PVM surenkamumas viršija bet kokias prognozes. 2022 m. viršplaninės pajamos iš šio mokesčio siekia net 388 mln. eurų. Žiūrint šių metų statistiką, šio mokesčio įplaukos jau yra beveik 15 proc. didesnės, nei buvo manoma.

Esu įsitikinęs, kad siūlymas taikyti mažesnį tarifą atrinktam produktų krepšeliui būtų reali pagalba gyventojams, atsidūrusiems toje negailestingoje Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo statistikoje. Nepriėmus būtinų įstatyminių pakeitimų ir nesugriežtinus prekybininkų priežiūros, vis dar didėlė pajamų nelygybė ir nekrintančios maisto produktų kainos tik dar labiau didins socialinės atskirties keliamus iššūkius, o artimiausios ateities statistiniai duomenys gali rodyti dar liūdnesnį vaizdą.