Nežinau, ar reikia perkrauti ar, pasinaudojus proga, sukurti kažką kokybiškai naujo. Pripažinkime, kad mūsiškiai radikalai nuliūdo – lenkai pirmieji ištiesė ranką susitaikymui ir šia prasme padarė baltųjų figūrų vertą ėjimą. Kas žiūri į Lietuvos–Lenkijos santykius rimčiau, gali pasakyti, kad perkrauti – neblogai, bet gal ta proga reikia pabandyti sulaužyti senus stereotipus ir pažiūrėti į mūsų ryšius kažkaip ne pragmatiškai ir merkantiliškai, o veikiau – geranoriškai. Juolab kad šiemet gyvename palaimintoji lietuvio Jurgio Matulaičio (o gal lenko Matuliewicziaus) metus, siūlant blogį nugalėti gerumu.
Netrūksta vis dar entuziastiškiau ieškančių būdų ir argumentų nesusitaikymui. Abi pusės nori, kad pirma atsiprašytų toji anoji. Bet, kaip matome, tai padaro pirmas – žaidžia baltaisiais. Būtų naivu galvoti, kad dėl mūsų meilės problemų kaltas koks vienas ministras ar vienas įstatymas. Kalta iš tikro visuomenės nuomonė, tad ir perprogramuojant santykius svarbiausia, ne kas laimės rinkimus, o kaip mūsų santykius vertins žmonės.
Randu bent šešetą dalykų, kuriuos reiktų pakeisti ar pakeisti bent pažiūrą į juos. Tik nesakykime, kad problemų nėra. Geriau žinoti ir gyventi nerimu dėl esamos padėties, nei pasipūtusiai vaidinti niekuo dėtus ar ieškoti kaltų kitoje pusėje.
Pirmasis. Sutarkime, kad visi lietuviškus pasus turintys žmonės yra lietuviai, o lenkiškus – lenkai. Lietuvos žmonės kalba valstybine kalba, dauguma – dabartine, kai kurie – praeities valstybinėmis kalbomis, mat praeities valstybėse, net ir vadintose Lietuvos vardu, buvo kalbama ir nelietuviškai. Vilnius priklausė Lietuvai beveik 600 metų, Rusijai su sovietija – per pusantro šimto, Lenkijai – 17 metų. Taigi Vilniaus lietuviai vis dar savo aplinkoje kartais noriai kalba buvusiomis valstybinėmis kalbomis. Beje, pasidžiaukime tuo, kad jokiais praeities laikais, gerais ar blogais, Vilniuje nebuvo tiek daug lietuvių kalbos, kaip šiuo metu. Būkime visi, kaip sakė vienos partijos rinkimų šūkis, labiau lietuviai.
Antrasis. Diskusijoje dėl raidžių priimkime nuostatą, kad abi tautos rašo ne lenkiškai ir ne lietuviškai. Rašo lotyniškomis raidėmis su keliais specifinius garsus žyminčiais ženklais. Kiekviena padori tauta turi savo specifinius ženklus, jie nekelia grėsmės kitų tautų nacionaliniam saugumui, jei yra naudojami kaip raidės, o ne kaip nacionalizmo ar prievartos simbolis. Raidės turi būti raidės, pavardžių ar gatvių pavadinimų rašymas turėtų būti taikos, o ne karo prielaida.
W raidės nėra lietuvių raidyne, tad galima ją uždrausti, bet galima geranoriškai leisti naudoti draugiškiems savo piliečiams, jei jau jų taip labai reikia. Piliečiai džentelmenai turėtų tą W naudoti sakingai, nes jos nėra lietuvių raidyne, o mes juk visi esme lietuviai. Kiekviena epocha paliko savas tradicijas ne tik leksikoje, raidyne, bet ir pavardžių rašyme. Turim juk daugybę slaviškų pavardžių, kurias naudoja žmonės, laikantys save grynakraujai baltais. Sutinkame nuostabių baltiškų ar germaniškų pavardžių, kurias turi žmonės, norintys būti labai lenkiškai kalbantys lietuviai. O ir Vilnius buvo tai Wilna, tai Wilno, tai dar kitaip užrašomas. Nežinoma, kaip ten pats Vytautas save vadino – Witoldu ar Vytovtu? Įdomu, ar sutiktų rašyti lietuviškame pase Aleksandras Vytautas, o kitame puslapyje – kaip jis pats mano...? Besivaidijančiais dėl gatvių pavadinimų siūlau pasidomėti, kaip jų problema išspręsta tokiame Strasbūre, kur valstybinė kalba yra prancūzų, o vietinė – labiau panaši į vokiečių.
Trečiasis. Reikia istorijos perprogramavimo, reikia tokios abiejų tautų ir valstybių tarpusavio ryšių interpretacijos, kuri išryškintų mūsų bendravimo pozityvias puses. Kitaip sakant, susitaikyti su istorija, kokia ji yra, o ne kokią mums primetė tie, kurie norėjo veikiau kariauti nei draugauti. Vis dar per dažnai žiūrime į istoriją XX amžiaus nesantaikos kontekste. O kas, jei pažiūrėtume į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės laikų dvasia ir tų laikų istorinio palikimo kontekste? Juk visi mylime tą buvusią Didžiąją Kunigaikštystę. Suprastume, kad pusbroliai Gediminaičiai – Vytautas ir Jogaila – neblogai sutvarkė kaimynines valstybes XV amžiaus pradžioje ir pavertė regioninės galios politiniais žaidėjais. Suprastume, kad Liublino Unija sudarė galimybę sėkmingiau priešintis Rusijai, o demokratija kūrė ne chaosą, o gana aukštą politinę kultūrą ir atsakomybę. Manau, kad būtent todėl, jog buvome Žečpospolita, šiandien esame Vakarų, o ne Rytų Europos dalis.
Lietuvai labai reikia įtvirtinti save, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos perėmėją (juolab kad šiandien yra ir daugiau kandidatų į LDK paveldą). Lenkija turėtų padėti Lietuvai jaustis buvusia didžiąja kunigaikštyste, o ne Lenkijos paribio žeme ar dar blogiau. Kaip ten bebūtų, geriausi Lenkijos valdovai ir vadovai, nekalbant jau apie literatūros klasikus, buvo gimę Lietuvoje, gi žymiausi Lietuvos intelektualai ar menininkai kalbėjo lenkiškai. Lietuviai turi suvokti, kad Lietuva šiandien yra dvylika kartų mažesnė už Lenkiją ir mažiausia iš visų septynių jos kaimynių. Tačiau šiaip ar taip, tarpukario Lietuva, kokia ten ji bebuvo, atsirado anksčiau ir bendrai išgyveno gerus metus ilgiau nei tarpukario Lenkija...
Ketvirtasis. Kadangi šiandien nemaža dalis žmogiškųjų būtybių svarbiausiu gyvenimo varikliu laiko ekonomiką, perprogramavimo procesas yra nauja galimybė formalią strateginę partnerystę paverti kiek nors realesne ekonomikos integracija. Suvalkų turgus – gerai, tačiau per dvi dešimtis metų tarp Lietuvos ir Lenkijos taip ir neatsirado naujų geležinkelių ir plentų, nekalbant jau apie laidus ir vamzdynus. Kadangi Lietuviai šiandien gula ir keliasi su mintimis apie branduolinė jėgainę, Lenkijos įsijungimas į Lietuvos energetinius projektus būtų ypač teigiamai suvoktos draugystės ženklas. „Mažeikių nafta“ taip pat didelis komercinis projektas, bet komercinio projekto nepakanka, reikia kažko labiau integracinio.
Penktasis. Įstatymų srityje padarykime taip, kad jie mus labiau sujungtų, negu atskirtų. Jei savotiškai „suteiksime istorinę dvigubą pilietybę“ Mickevičiui, Milošui ar Domeikai, žymiai supaprastės ir kultūros ar švietimo reikalai. Švietimo paskirtis yra padaryti viską, kad Lietuvos piliečiai būtų išsilavinę, protingi ir pasiruošę gyvenimui XXI amžiaus pasaulyje, kuriame nėra etninių getų, bet vyrauja atvira kultūros, kalbų, papročių ir interesų erdvė. Esmė juk ne ta, kiek procentų mokysimės ta ar kita kalba (pasirinkimo laisvė), o kiek patriotiški Lietuvos piliečiai būsime mokslus išėję. Noriu pabrėžti, kad dažnai kalbame apie mokymo kalbą, tačiau kur kas svarbiau mokymo dvasia. Štai kur erdvė ir diskusijai, ir sprendimams.
Įstatymai neveiks, jei jų reikalingumo nejausime savuoju mentalitetu. Lietuviams reikia pamilti istorinį Vilnių tokį, koks jis iš tikrųjų, o ne kokį sukūrė tarpukario ir sovietmečio mitai. Vilnius juk buvo ne tik sapne matyto geležinio vilko produktas: tai ir Šiaurės Jeruzalė, tai ir seniausio regioninio universiteto centras. Kiekvienas lietuvis turėtų kaip Krokuvos lenkas žinoti kokioje gatvėje, kokiame name Vilniaus senamiestyje gyveno tas ar kitas Lietuvos pasididžiavimo vertas žmogus – Mickevičius, Domeika ir t.t. Tie Lietuvos istorijos šviesuoliai išsilavinimą gavo lenkiškai, tačiau savo širdyse buvo lietuviai.
Šeštasis. Viena iš mūsų nesusipratimų priežasčių yra tai, kad painiojame Lietuvos ir Lenkijos kaip valstybių santykius su lenkiškai ir lietuviškai kalbančiomis bendruomenėmis (nemėgstu žodžio – mažumos). Nors valstybių sienos atviros ir Šengeno erdvė maksimaliai didina mūsų bendravimo galimybes, vidaus reikalai ir išoriniai santykiai skiriasi. Abi šalys turi suprasti etninių bendrijų skaudulius, suprasti švietimo ir kalbų vartojimo realaus, bet ne reguliuoti kaimyninių valstybių mažumų problematikos iš savo sostinių. Šioje vietoje perprogramavimas turi būti itin subtilus. Perprogramuojant santykius vertėtų atsisakyti liūdnai pagarsėjusios lenko kortos. Ne todėl, kad ji kažką daro mažiau lietuviu ir daugiau lenku, o veikiau todėl, kad ta Lenko korta platinama postsovietinėje erdvėje, vadinasi, pripažįstant, kad Lietuva legaliai priklausė Sovietų Sąjungai, kas lietuviams tikrai labai skausminga.
Diplomatijos vadovėliai moko, kad diskusijų, debatų ir ginčų metu laimi tas, kuris pasiūlo naują, gal kiek netikėtą idėją. Santykių perkrovimas – geras pasiūlymas, nauja programinė versija – dar geresnis sprendimas. Kodėl nepabandžius?
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.