Evelina Dobrovolska. Pokyčiai įkalinimo įstaigose reikalingi ne nuteistiesiems, o kiekvienam iš mūsų

Bausmių vykdymo sistema beveik visus 30 Lietuvos nepriklausomybės metų buvo palikta mūsų gyvenimo paraštėse. Kol skyrėme pastangas ir dėmesį šalies ekonomikos pokyčiams, socialinės gerovės pakėlimui, švietimui, sveikatos apsaugai, viso viešojo sektoriaus modernizavimui, kalinimo įstaigos liko tarsi sovietinių laikų sala mūsų sukurtoje ir ant vakarietiškų standartų bėgių per gana trumpą laiką pastatytoje valstybėje. Taip ir turi būti – ekonomiką skatina vartojimas, vadinasi, kiekvienas dirbantis, mokesčius mokantis ir perkantis pilietis kuria valstybę. Visgi egzistuoja ir tylioji visuomenė, todėl turime suklusti.

Girdžiu pasisakymus, kad nuteistiesiems nereikia kurti kurortų, jie to neverti. Bet šiuose pasisakymuose yra praleista labai daug konteksto. Visų pirma, deja, bet įkalinimo įstaigos kol kas tebėra savotiški bausmes atliekančių žmonių kriminalinės kvalifikacijos kėlimo fabrikai. Sovietiniais laikais tos įstaigos buvo sukurtos kaip keršto, pykčio, priverstinio darbo ir tremties vietos. Kerštas visuomet gimdė kerštą. Kalintieji tokiose vietose pasidalindavo patirtimi su kitais kerštautojais. Taip mutavusi keršto versija plito kaip virusas, pasiekė laisvę ir išbujojo. Hipotetiškai galime savęs dabar klausti, o gal dėl to lietuviai tokie pikti?

Kerštas ir pyktis vienija žmones, sukurdamas židinius su savomis taisyklėmis. Taip gimė subkultūros. Pataisos namuose, gyvenant kaip bandose, dideliuose būriuose nevalia būti kitokiam, neįmanoma išlaikyti žmogiškojo orumo. Normas ėmė diktuoti nusikalstamo pasaulio autoritetai ir jos tapo kone privalomos net ir pirmą kartą suklydusiems, norintiems taisyti savo klaidas, keisti gyvenimo būdą. Jei prisimenate tokią Lietuvą prieš 30 metų, tai suprantate, kokie dabar yra pataisos namai – sustingę laike. Ir tik mažais žingsniais, labai lėtais apsisukimais keičiame Lietuvos bausmių vykdymo sistemą. Esame pusiaukelėje.

Man be galo svarbu yra žmogaus teisės – žodžio, saviraiškos, lygybės. Visada už tai kovojau ir siekiau, kad pagarba kitam, nesvarbu, kokia jo religija, rasė, tautybė ar lytis, būtų mūsų visuomenės pagrindas. Priimdama sprendimą tapti teisingumo ministre, žinojau, kokie iššūkiai laukia ir kaip svarbu šiandien yra apie tai kalbėti ir šviesti visuomenę.

Pradėjusi kalbėti su ekspertais, supratau, kad Lietuvoje turi būti bent dvi naujos įkalinimo įstaigos, tikiuosi, man dirbant ministre, pavyks pastatyti bent vieną. Ne tam, kad dar daugiau būtų galima sutalpinti nuteistųjų, ir ne tam, kad kai kurie jų gautų sanatorijos sąlygas. Ne sanatorijos ir ne „rezorto“ sąlygos , o normalios, žmogiškos, vakarietiškus standartus atitinkančios ir laisvės atėmimo bausmei atlikti tinkančios sąlygos. Kad nuteistieji turėtų privatumą, kad bent pirmą kartą nuteisti negyventų didžiuliuose būriuose veikiami kriminalinės subkultūros.

Mano ambicija, kad atsirastų nesovietinio tipo pataisos namai, kuriuose be normalių kasdienių poreikių būtų sudarytos galimybės nuteistajam dirbti, užsidirbti savo reikmėms, žalos atlyginimui, pagaliau – neprarasti ar įgyti darbo įgūdžių, kurie pravers išėjus į laisvę. Tiems, kurie įgūdžių neturi, – suteikti galimybę mokytis, įgyti specialybę, išmokti amato.

Beje, mokytis reikia ne tik nuteistiesiems. Mokytis būtina ir pareigūnams, ir kitiems darbuotojams. Svarbu, kad kalinimo įstaigoje dirbtų ne tik prižiūrėtojai, bet ir socialiniai darbuotojai, psichologai, kurie paruoštų nuteistąjį gyvenimui laisvėje. Aš pataisos pareigūną matau, kaip mentorių, o ne prižiūrėtoją. Žmogų, kuris padeda eiti teisingu keliu ir motyvuoja eiti tiesiai, nenukrypti šunkeliais.

Daug nuteistųjų bausmę atlieka nusikaltę dėl savo gyvenimo būdo – įvairių priklausomybių. Žinome, kaip sunku žmogų ištraukti iš šios duobės. Bet jei nepadėsime, nesudarysime galimybių jas gydytis, tuomet jis tikrai liks nusikaltimo dėl priklausomybės rate. Ir jis anksčiau ar vėliau atsisuks prieš mus, prieš bet kurį iš mūsų.

„Atsėdėjo, išėjo, nusikalto, ir vėl sėdo“. Daugelis iš tų žmonių tiesiog nežino kaip gyventi laisvėje. Dažnai artimieji nuo jų nusisukę, draugai belikę tik pataisos namuose, nei darbo, nei namų. Tas atstumtas žmogus nebemato kito kelio – kaip atgal į pataisos namus.

Todėl svarbu bausmę atliekančius žmones išmokyti palaikyti ryšius ir santykius su artimaisiais. Būkime atviri – kartais tokių konsultacijų prireikia ir mums, ne pataisos namų gyventojams, o ką bekalbėti apie ilgesnį laiką kalinčiuosius. Svarbu, kad jie nesijaustų visuomenės atstumtaisiais – ir kalinimo įstaigoje, ir išėję iš jos. Su tais žmonėmis turės dirbti psichologai ir socialiniai darbuotojai, taip pat juos pasitiks laisvėje. Socialiniai darbuotojai padės susirasti būstą, ieškoti darbo, galbūt susisiekti su artimaisiais. Juk kartais kalinimo įstaigas palikę nuteistieji nežino, į kokias tarnybas gali kreiptis, netgi internetu nemoka naudotis.

Vis dar manote, kad už nusikaltimus reikia bausti kankinant? Lyg ir ne viduramžiais gyvename. O toks požiūris grįžta bumerangu.

Bausmių vykdymo sistemos reforma jau parengta, daromi realūs žingsniai. Psichologai ir socialiniai darbuotojai jau dirba įstaigose. Savivaldybės rengiasi ir ruošia socialinius darbuotojus naujoms veikloms. Nuteistųjų resocializacijos reforma sukurs prielaidas sėkmingai atlikusiųjų bausmę integracijai. Taip pat kurs naujus santykius – nuteistųjų ir darbuotojų. Ir vieni, ir kiti negali prarasti žmogiškojo orumo.

Nuo šiol visi su nuteistaisiais bendraujantys pareigūnai naudos vaizdo registratorius, tai yra, bendravimas bus filmuojamas. Dėl to bus daugiau aiškumo dėl konfliktinių situacijų, galimos korupcijos, nepriimtino elgesio. Kalinimo įstaigose kuriamos nuteistųjų tarybos, į kurias deleguoti nuteistieji galės pateikti administracijai siūlymus dėl buitinių poreikių ar sąlygų, užimtumo ir kitų panašių dalykų. Skundų rašymas taps jau ne vienintele bendravimo forma. Tai realūs pokyčiai gerinantys psichologinį klimatą pataisos namuose ir nuteistųjų santykius su darbuotojais.

Šiandien yra bausmių vykdymo sistemos diena. Vertinu šios sistemos žmonių pasirinkimą. Akivaizdu – tai drąsi profesija. O jų darbas, nors ir ne visuomet matomas, gal kartu su visa sistema paliktas tose mūsų dėmesio paraštėse, bet neabejotinai svarbus. Ši tarnyba tampa dar didesniu iššūkiu, kai siekiame, kad bausmių vykdymo sistema būtų atnaujinta visomis prasmėmis. Gaila, kad virtualiai, bet nuoširdžiai spaudžiu ranką visiems bausmių vykdymo sistemos pareigūnams ir darbuotojams su padėka, tikėjimu jais ir viltimi.

Elanas Jablonskas. Teisingumo viceministras

Vienas pasaulyje žymus investuotojas yra pasakęs – savo reputaciją mes kuriame ir ties ja dirbame daugiau nei 20 metų, bet užtenka tik penkių minučių, kad ją prarastume. Šiandien Bausmių vykdymo sistema kenčia nuo susiformavusių stereotipų visuomenėje, kartais nepelnytai, o kartais vienas atvejis kaip degutas statinėje medaus apjuodina ir apkartina pareigūnų tarnybą ir atsidavimą Lietuvai. Pareigūnų, kurie prisiekė valstybei, pareigūnų, kurių darbas nėra lengvas, nuo kurių priklauso, kaip valstybė įgyvendina teisingumo principą, kaip keičiasi už nusikaltimą bausmę atliekantis asmuo, koks jis grįš į visuomenę, ar tęs savo, kaip nusikaltėlio veiklą. Juk tai liečia ir kiekvieną mus asmeniškai.

Manau atėjo laikas ir ta diena, kai būtina suvokti, kad ne kas kitas, o tos bendruomenės nariai tiesiogiai kuria pasitikėjimą bei bausmių vykdymo sistemos reputaciją. Turime keistis drąsinu būti tais, kurie savo asmeniniu pavyzdžiu kurs laiminčios organizacijos kultūros pamatą, skaidrumu, atvirumu, viešumu, sąžiningumu skatins pasitenkinimo savo profesija jausmą ir keis bausmių vykdymo sistemą iš esmės.

Ar kalinių prižiūrėtojo profesija gali tapti prestižinė? Ji turi tapti gerbiama visuomenėje.

Rokas Uscila. Teisingumo ministrės patarėjas

Kodėl svarbi nuteistųjų resocializacija?

Visų pirma, nuteistųjų resocializacija – tai nuolatinis, nepertraukiamas pozityvaus pokyčio procesas, kai nuteistajam padedame išsispręsti nusikalstamo elgesio, kitas socialines ar/ir sveiktos problemas. Daugelyje atvejų, tai korekcinis procesas, kuriame susipina visa eilė socialinių, psichologinių ir edukacinių priemonių. Kitas svarbus aspektas, kad nuteistųjų resocializacija, tai kryptingas procesas, reikalaujantis visiškai naujo santykio tarp pareigūno ir nuteistojo. Patikimu ir stabiliu santykiu, kuris gristas specialių įgūdžių turėjimu, progresyvia praktika ir pagarbia profesionalia laikysena.

Manau, kad ilgalaikis įkalinimas pamažu tampa istorija, o dėmesys turi būti sutelktas į maksimaliai kokybiškas ir tikslines resocializacines intervencijas, kurios grįstos mokslu ir pažangios praktikos įrodymais. Kitaip pasakius, turime atsisakyti nuostatų, kad nuteistieji gyvena įkalinimo įstaigose, turime juos izoliuoti kaip galima ilgiau ir panašiai. Tai visiškai neracionalu ir neužtikrina visuomenės saugumo. Įstatymas aiškiai įvardija, kad turime užtikrinti nuteistųjų resocializaciją, kartu turime keisti požiūrį, kas tai turi daryti įstaigose. O atsakymas paprastas: visi. Kiekvienas įkalinimo įstaigos pareigūnas, visi sutelktai ir kryptingai, nuo įstaigos vadovo iki pirminės grandies pareigūno-prižiūrėtojo.