Mes norėjome, kad mūsų nacionaline valiuta taptų litas. Mes norėjome, kad Lietuva taptų nepriklausoma valstybe!
1990 metų kovo 11 Lietuva tapo nepriklausoma valstybe, kuri gyvavo 14 metų. 2004 metų gegužės 1 dieną mes tapome Europos Sąjungos nariais. Briuselio įstatymai tapo viršesni už mūsų. Pagal stojimo sutarties sąlygas, uždarėme Ignalinos AE, apribojome savo žemdirbius ES nustatytomis gamybos kvotomis, įsipareigojome vietoj lito įsivesti eurą, o savo žemę pardavinėti užsieniečiams.
Tuo metu, vykstant referendumui dėl Lietuvos stojimo į ES, vienas vietinis liberalų apologetas sakė, kad, jei referendumo metu bus kokie pažeidimai, tai bus pirmas kartas, kai jis apie tai nerašys. Nes nėra tokios kainos, kuri būtų per didelė už mūsų buvimą Europos Sąjungoje.
Ar ne per didelė kaina Lietuvos valstybei? Po dvi dienas trukusio referendumo atsibudome kaip po sunkių pagirių, tik dabar suprasdami, kad esame ne protingesni už indėnus, kurie už stiklo karoliukus pardavinėdavo savo žemes. Jei Rytai mus pavergė ginklais, tai Vakarai nupirko saldainiais, o tiksliau „Maximos“ dalinamais skalbimo milteliais ir alumi.
Mes stojome į savo vaizduotėje susikurtą iliuzijų Europą, stojome į Vakarus, kurie realybėje buvo toli nuo mūsų svajonių, arba, kaip rašė G. Beresnevičius, „atidarėm Pragaro vartus, už kurių radom tik gerųjų Europos Dievų kapines“.
Rytai ir Vakarai nėra Blogio ir Gėrio kova. O mes istoriškai ir geografiškai visada esame tarp jų. Ar reikia pulti nuo meškos ant vilko? Tarpukario Lietuvoje tai supratęs Pupų Dėdė apie kaimynus iš Rytų ir Vakarų dainavo: „Viens raudonas kaip šėtonas, kitas rudas kaip šuva“.
Gyvendamas Tarybų Sąjungoje, visada žinojau, kad pirmiausia aš esu lietuvis. Dabar, būdamas Europos Sąjungoje, irgi žinau, kad pirmiausia aš esu lietuvis. Todėl man patinka Kovo 11-osios eitynėse skanduojami šūkiai: „Lietuva – lietuviams“, „Briuseliui nepasiduosim – savo žemės neparduosim!“, „Nei Rytams, nei Vakarams, o tik Lietuvos vaikams!“. O ar patinka jie mūsų politikos „elitui“?
1991 metų rugpjūčio pučo dienomis mano žmona gulėjo ligoninėje Vilniuje. Kai nuvykau jos aplankyti, visur tvyrojo įtampa, baimė, laukimas – kas bus. Įėjusi į palatą gydytoja tada pasakė: „Nesijaudinkit, moterys. Mūsų vyrai mus apgins!“. Ir man tada buvo aišku, kad dar kartą jūs į Lietuvos žemę ateisit, per mūsų lavonus. Lavonų nereikėjo.
2011 m. tuometinis Teisingumo (!) ministras išsiuntė aplinkraštį notarams, kaip jau dabar galima forminti Lietuvos žemės pardavimą užsieniečiams. Na, jei jau tokie mūsų politikos „elito“ sprendimai, tai man tada labiau patinka politikos „runkeliai“. Elitas visada išduoda savo tautą, ir ta istorija kartojasi.
Šviesaus atminimo dzūkų istorikas V. Abromaitis tyrinėjo pirmąsias Dainavos krašte XVIII amžiuje atsiradusias žmonių pavardes. Tai – Valiukevičiai, Valatkos, Brungelevičiai, Tekoriai, Kavaliauskai, Čeniai, Pilinkos, Ramaškos, Bernatavičiai, Marcinkai ir t. t. Ir Varėnos krašte, ir visoje Lietuvoje iki dabar gyvena žmonės tokiomis pavardėmis. O kur mūsų tų laikų „elitas“: Radvilos, Sapiegos, Oginskiai? Ogi ištirpo su savo galiomis ir turtais kažkur ten, Vakaruose. Jie, „vargšai“, taip ir nesuprato, kad tikra laimė ir tikras gyvenimas yra tik čia, Lietuvoje, kur būdami, mes visuomet vaikštome ant stebuklo ribos. Ar pastebėjote, ką M. K. Čiurlionio „Karalių pasakos“ paveikslo herojai laiko savo rankose? Juk tai – mūsų žemė, mūsų kraštas! Įsižiūrėkite! Tai – maža kaimo mokyklėlė, kurioje mokytojas mokė lietuviškų raidžių ir istorijos iš A. Šapokos vadovėlio, o išmokė S. Darių ir S. Girėną su mažu oranžiniu lėktuvėliu, ant kurio parašyta „Lituanica“, perskristi Atlantą. Išmokė dzūką partizaną V. Voverį-Žaibą kautis ir nugalėti dešimtkart gausesnį priešą. Išmokė kovoti už savo žemę ir laisvę... Mūsų Prezidentė ir politinis „elitas“ toje mokyklėlėje tikrai nesimokė.
Niekieno nerinktas Europos Sąjungos prezidentas Van Rompėjus praėjusių metų lapkričio 9 dieną Berlyno sienos griuvimo metinių minėjime eilinį kartą pakartoja: „Nacionalinės vertybės ir valstybės Europoje turi išnykti. Mes ugdome universalų, globalių pažiūrų žmogų!“. Pirmininkavimo ES pabaigos proga Vilniuje, plojant Lietuvos politikos „elitui“, tarp Van Rompėjaus ir M. Baroso švytinti stovi ponia Dalia Grybauskaitė. Įsiklausykite – turi išnykti mūsų kalba, mūsų tradicijos, papročiai, mūsų valstybė...
Bet grįžkim prie mūsų žemės pardavimo užsieniečiams. Mes šitos žemės nepaveldėjome iš savo tėvų, mes ją pasiskolinome iš savo vaikų. Atbundančios Lietuvos žmonės surinko 320 tūkstančių parašų, kad įvyktų referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams ir, pasakysiu kitaip, kad būtų išsaugota Lietuvos valstybė. Kelios dešimtys Lietuvos Respublikos Seimo narių pasiūlė Konstitucinio įstatymo pataisas dėl referendumo šiuo klausimu ir... Ogi nieko! Dviejų „elitinių“, nuolat Seime viena kitą kritikuojančių ir kas kelios kadencijos valdžioje besikeičiančių partijų ir jų frakcijų „Veto“.
Net nežinau – verkti, ar juoktis, kad vienos iš jų, save laikančios ypatingais patriotais, dainoje, virtusioje kone partijos himnu, skamba žodžiai: „Žemėj Lietuvos – Ąžuolai žaliuos!“. Juokinga, jei nebūtų liūdna.
Ir kaip nepacituoti D. Tamošaitytės: „Mums teliko dabartinė apkarpyta ir nustekenta Lietuvos žemė, kurią norima parduoti. Mes nebeturime kitų namų pasaulyje, tik šitą – mažą likusį lopelį prie Baltijos jūros. Ar mes išnyksime kartu su kitomis pasaulio kalbomis ir kultūromis, kurios nyksta nuo žemės veido kasdieną?“.
Tad ar ne per didelę kainą mokame už savo buvimą Europos Sąjungoje?
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.