Tikiuosi, kad tuo pagaliau pavyks įtikinti LSDP partnerius valdančioje koalicijoje, valstiečius – žaliuosius, su jų premjeru, frakcijos seniūnu ir socialinės apsaugos ministru priešakyje. Naujai išrinktas LSDP pirmininkas Gintautas Paluckas, kuris turi rimtų ambicijų vykdyti autentiška socialdemokratine ideologija paremtą politiką, pritaria šiai mano idėjai.
Todėl siūlau nedelsiant pradėti ne nuo ko nors kito, o nuo šeimos ir vaikų. Taip, šeimos ir vaikų, nuo kurių, save karštais šeimos vertybių gynėjais laikantys, A. Kubiliaus konservatoriai su E. Masiulio liberalais, pirmiausia negailestingai nuplėšė vaiko pinigus ir motinystės (tėvystės) išmokas, taip pradėdami savo skambią kovą su ekonomine ir finansine krize niūrų 2008 metų lapkritį.
Naktinės mokesčių reformos metu vaiko pinigus jie sumažino nuo 97,5 lito (28 eurų) iki 52 litų (15 eurų) ir paliko juos (kaip ir nemokamus pietus pradinukams) tik vargingiau gyvenančioms šeimoms, taip pažeisdami demokratinėse Europos valstybėse galiojantį praktinį principą, kad visi vaikai valstybei yra lygūs. Motinystės (tėvystės) išmokas jie sumažino nuo 100 iki 90 proc. pirmaisiais atostogų metais ir nuo 85 iki 75 proc. antraisiais. Nuleido ir jų lubas. Ar ne ironiška, jei nebūtų liūdna?! Šeimos sergėtojai!
Mano jaunesniojo kolegos Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė net keturis kartus padidino neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) kiekvienam vaikui, iš viso nuo 100 litų iki 200 eurų. Tačiau to nepakanka. Reikia daugiau valdžios pastangų ir kompleksinių priemonių, kad Lietuvos šeimos pasijustų socialiai ir finansiškai saugesnės, gerbiamos valstybės ir ryžtųsi turėti daugiau vaikų.
Man būnant premjeru 2006–2008 metais, motinystės (tėvystės) atostogos buvo pratęstos nuo vienerių iki dvejų metų, pirmuosius metus mokant 100 proc. atlyginimo, antraisiais – 85 proc.
Mane bei tuometinę socialinių reikalų ir darbo ministrę Viliją Blinkevičiūtę kaltino tuo, kad, ilgindami motinystės (tėvystės) atostogas ir keldami jų išmokas, iššvaistėme valstybės biudžeto pinigus, nesilaikėme finansinės disciplinos, nesukaupėme, kaip estai, rezervinio fondo artėjančiai ekonominei krizei.
Ar tikrai? Kokie buvo rezultatai? Lietuvoje 2007 metais gimė 30 tūkst. kūdikių, 2008 metais – 31,5 tūkst., o 2009 m., kai jau nebuvome valdžioje, moterys dar gimdė daugiau vaikų, nes daugelis jų buvo pradėti dar prieš A. Kubiliaus naktinę mokesčių reformą, – 32,2 tūkst. 2010 metais, jau paragavus tos reformos vaisių, gimusių kūdikių Lietuvoje tebuvo 30,7 tūkst. Atitinkamai pagal minėtus metus gimstamumas buvo 1,36; 1,45; 1,55 ir 1,5 vaiko vienai moteriai.
Ilgesnių motinystės atostogų ir dosnesnių jų išmokų pasekmes jaučiame ir iki šiol, nepaisant net jų apkarpymų prie A. Kubiliaus – gimstamumas nenukrito žemiau pusantro vaiko moteriai.
Tačiau to nepakanka. Gimstamumas Lietuvoje per mažas, žmonės emigruoja, visuomenė sensta – bendra demografinė padėtis negerėja. Reikia didinti valstybės paramą šeimoms su vaikais, sudaryti palankesnes sąlygas, kad moterys ryžtųsi pastoti ir gimdyti, kad motinystė nei jų, nei jų vaikų ir šeimų nenuvarytų į skurdą.
Tenka pripažinti, nors, deja, ironiška, tačiau šiandien socialinės ir paramos šeimai politikos pavyzdį Lietuva ir LSDP turi imti iš dešiniųjų Lenkijos radikalų – J. Kačinskio „Tvarkos ir teisingumo“ vadovaujamos vyriausybės. Ne, nekalbu apie jų mėginimus uždrausti abortus ar pan. Kalbu apie jų finansines priemones, skatinant gimstamumą ir remiant šeimas.
2016 m. vasarį lenkai pradėjo programą „Rodzina 500+“, pagal kurią, mažai uždirbančioms šeimoms už kiekvieną vaiką kas mėnesį mokama 500 zlotų (apie 115 eurų), o visoms kitoms šeimoms – tiek pat už antrą ir kitus gimusius šeimoje vaikus. Programa pradėta įgyvendinti balandį.
Ir ką galvojate? Akivaizdžios ir pakankamai greitos (vos per mažiau nei pusantrų metų) pasekmės (statistika už 2016 metus dar bus tikslinama, bet rezultatus Lenkijos visuomenė jau pajautė, o preliminarūs skaičiai maloniai nustebino Europą.
2016 metais Lenkijoje gimė 16 tūkst. (4,5 proc.) naujagimių daugiau nei 2015 m., o 2017 metais jų tikimasi jau 25–35 tūkst. (6–9 proc.). 2013 metais gimstamumas buvo nukritęs net iki 1,26; o 2016 metais pakilo iki 1,35.
Ir tai ne viskas. Tikėtina, kad sumažėjo abortų, nors tokių duomenų rasti sunku, turint galvoje, kad abortas Lenkijoje legalus tik išimtiniais atvejais, o nelegalių abortų, kurie dažniausiai atliekami šioje šalyje, statistika gali būti tik apytikslė. Pagerėjus šeimos finansinei padėčiai, nėštumai dažniau yra planuoti, moterys rečiau renkasi nėštumo nutraukimą.
Krito emigracijos lygis: Lenkijos statistikos departamento duomenimis, 2016 m. pirmą pusmetį jis siekė 5,5 emigranto tūkstančiui gyventojų, o 2015 m. pirmą pusmetį – 6,7.
Logiškai turėtų būti ir mažiau skyrybų, kurių skaičius beveik padvigubėjo prasidėjus lenkų masinei emigracijai į D. Britaniją ir išliko daugmaž stabilus (2000 metais jų buvo 43 tūkst., o 2006 m. – jau 72 tūkst., 2015 m. – 67 tūkst.). Ir daugiau santuokų, kurių irgi dramatiškai sumažėjo dėl emigracijos (180 tūkst. – 2013 metais, 257 tūkst. – 2008 metais).
Žmonės šeimose mažiau girtauja, nes daugiau jų atgavo viltį gyventi geriau ir sukurti geresnę ateitį savo vaikams. Atitinkamai sumažėjo ir smurtavimo namuose atvejų, kaip praneša Lenkijos žiniasklaida.
Suaktyvėjo vidaus rinka, nes taip remiamos šeimos pinigus iškart išleidžia: per pirmąjį 2016 m. pusmetį mažmeninė prekyba išaugo 5 proc. palyginus su tuo pačiu laikotarpiu 2015 m. Įmonių pelnas irgi padidėjo. Atitinkamai sumažėjo skurdo lygis, išaugo socialinė lygybė.
Deja, didelis materialinis ir moralinis „Rodzina+“ programos trūkumas – ji netaikoma vienišoms motinoms, kurios ir taip yra labiau socialiai bei morališkai pažeidžiama grupė, o skurdas ir socialinė atskirtis – dažnas jų ir jų vaikų palydovas. Deja, tai – dešiniojo radikalizmo dalis. Lietuvos socialdemokratai niekada to neleistų.
Be šio trūkumo, dabartinės Lenkijos vyriausybės finansinis paramos šeimai paketas – efektyvus ir, tai pašalinus, jį puikiai būtų galima pritaikyti Lietuvai.
Gintautai Paluckai, dabar ši korta Tavo rankoje!