Nuoširdžiai dėkoju Irenai Degutienei – už korektiškas varžybas, konstruktyvias idėjas, kaip telkti ir vienyti visą Lietuvą bei džiaugiuosi bendru būsimu darbu vieningoje komandoje.
Prieš dvidešimt penkerius metus kartu su seneliu profesoriumi Vytautu Landsbergiu lankiausi Budapešte, gotikiniuose Vengrijos parlamento rūmuose. Dar būdamas mažas vaikas, pamenu, stovėjau milžiniškos salės gale ir stebėjau, kaip Lietuvos Aukščiausiosios tarybos pirmininkas sako kalbą. Mažai supratau tuomet, bet viena buvo aišku – prasideda nauja atkurtos laisvos ir nepriklausomos Lietuvos istorija. Su pasididžiavimu žiūrėjau, kaip po kalbos parlamento nariai stojasi ir ploja. Ploja ne tik žmogui, bet ir laisvos Valstybės idėjai, kuri įkvėpė ir mus, ir kitus prispaustuosius Europoje.
Šiandien, po 25-erių metų, Lietuva daugeliui tiek Rytuose, tiek Vakaruose yra pavyzdys ir įkvėpimo šaltinis. Šiandien ne tik Kijevas, Tbilisis ar Kišiniovas nori eiti Lietuvos pramintu keliu, perimti mūsų žinias ir patirtį. Esame gerbiami ir vertinami tiek Briuselyje, tiek Berlyne.
Skirtingai nei vis dar skęstanti Graikija, įveikėme ekonominę krizę. Dar daugiau – krizės metu pirmieji sėkmingai išsivadavome iš “Gazpromo” jungo. Už tai turėtume pirmiausia dėkoti Andriui Kubiliui už jo atsakingą lyderystę.
Šiandien matydamas Europos Komisijoje viceprezidentais sėkmingai dirbančius buvusius Estijos ir Latvijos premjerus Ansipą ir Dombrovskį, neabejoju, kad Andrius Kubilius vertas tikrai ne mažau. Tikiu, kad kitos kadencijos Europos Komisijoje tuo visi įsitikins.
Vis dėlto kova už nepriklausomybę nesibaigė, ir tikriausiai nesibaigs niekada – Lietuva yra Vakarų ir Rytų fronto valstybė, o geografija, kaip žinia, lengvai nesikeičia.
Tačiau Lietuvoje pradedame naują etapą. Matau savo tikslą labai aiškiai. Drauge su TS-LKD bendražygiais pasiūlyti tolesnį kelią Lietuvos žmonėms – kaip tapti išsilavinusia, klestin
ia ir saugia valstybe.
Ir svarbu ne tik didesni BVP augimo tempai, ar pirmavimas tarptautinių reitingų lentelėse. Tai pirmiausia reiškia, kad Lietuvos žmonės turi realiai pajusti gerėjantį gyvenimą: moksleiviai turi gauti geresnį išsilavinimą; aukštosios mokyklos garantuoti mokslo kokybę, kad studentai neišvyktų mokytis į užsienį; jaunos šeimos ar pensininkai turi be nerimo laukti šildymo ir vaistų sąskaitų, ir kad kiekvienas norintis dirbti turėtų galimybę ir dirbti, ir užsidirbti.
Šiandien stebime, kaip mus, gal kiek apsnūdusius ir patikėjusius, kad problemų neturime, aplenkė kaimynai.
Bauginamai skamba naujausi paskelbti duomenys, pagal kuriuos Lietuvos penkiolikmečiai perskaitytą tekstą atpasakoti gali bene prasčiausiai Europoje.
Negalime su tuo susitaikyti. Mūsų prioritetas – kad Lietuvos vaikai – drauge su švietimo atsinaujinimu tikinčiais tėvais ir pedagogais – turėtų geriausias mokymosi ir darbo sąlygas Lietuvos darželiuose, mokyklose ir vėliau universitetuose.
Mėginame kalbėti apie tai, ko šiandienos pirmokams reikės po dvylikos metų, kai jie baigs mokyklą, kokios profesijos, įgūdžiai jiems bus reikalingi, bet juk dar net nepradėjome įgyvendinti seniai Vakaruose pripažintų ir Lietuvoje reikalingų pokyčių.
Nors mokslininkų seniai įrodyta ir Vakaruose tai jau įprasta norma, pas mus pagal vaiko poreikius ir gabumus individualiai pritaikytas ugdymas mokyklose vis dar yra tolimas siekis.
Juk atrodo natūralu, kad vieniems geriau sekasi matematika, kitiems kalbos, tretiems sportas, o dar kiti geriausiai geba dainuoti. Todėl ir švietimo sistema privalo būti lanksti ir maksimaliai pritaikyta vaiko poreikiams.
Suomijos vyriausybė diskutuoja, kaip išlaikyti lyderystę švietimo srityje ir neatsilikti nuo sparčiai besivejančių Azijos valstybių. Tuo tarpu šiandieninė Lietuvos vyriausybė diskutuoja, kaip švietimo sritį išlaikyti Viktoro Uspaskicho ir Darbo partijos finansinių srautų lyderystėje.
Ugdymas tai ne vien skaitymo ir skaičiavimo rezultatai. Ne sykį esu girdėjęs klausimą: kaip išmokyti vaikus tremtinių ar partizanų istorijos? Vertybių: pagarbos artimui, mokytojui, draugui, meilės Tėvynei?
Dažnas sakys – reikia daugiau pamokų, daugiau valandų. Bet iš tiesų ne papildomos valandos lems, kad vaikai giedos Lietuvos himną pridėję ranką prie širdies. Ne vadovėlių ar puslapių skaičius lems, kad vaikai mylės Lietuvą ir augs jausdami atsakomybę už jos ateitį.
Pirmiausia – mokytojas, išlaisvintas nuo popierizmo ir biurokratijos, savo įkvepiančiu pavyzdžiu uždegs meilės Tėvynei ugnelę.
Galės imtis tikrosios lyderystės ir būti ne statistiniu darbuotoju, bet mentoriumi, bičiuliu ir patarėju, kuris stebės vaiko gebėjimus, įžvelgs stipriąsias puses, padės įveikti iššūkius, pagelbės ten, kur šeima nespėjo ar nesugebėjo. Toks mokytojas su pasididžiavimu galės pasakyti – ši mokykla yra mano bendruomenė, kurioje visi jaučiasi saugūs ir laukiami.
Mokykla turi būti bendruomenės centras, kur tremtinys dr. Povilas Jakučionis galėtų ateiti pasidalinti savo istorija, o visa klasė išvykti į Anykščius pas partizaną, atstačiusį savo bunkeri, Joną Kadžionį.
Vieno iš vaikų tėtis ar mama Sausio 13-ąją galėtų papasakoti apie tai, kaip gynė Televizijos bokštą, atnešti išsaugotą stiklo šukę, iš tų, kurios krito laisvės gynėjams ant galvų.
Mokykla, kaip atvira bendruomenė, gali leisti atsiskleisti tikrai, ne popierinei Tėvynės ir artimo meilei ir nuoširdžiam patriotiškumui.
O kol kas Lietuvos vaikai vis dar tarp pačių nelaimingiausių pasaulyje, vaikų savižudybės bei prie to prisidedančios patyčios taip ir nesulaukė reikiamo dėmesio. Pagrindiniai kovotojai su patyčių, neapykantos ir savižudybių epidemija Lietuvoje yra nevyriausybinės organizacijos ir savanoriai.
Valstybė tebestovi abejinga nuošalėje. Institucijos dažnai paskęsdamos ginčuose, kas už ką atsakingas, pamiršo tai, kas turi būti padaryta – reikia skubiai gelbėti gyvybes tų, kuriems būtina padėti atgauti viltį ir įžvelgti gyvenimo prasmę.
Kraupia, bet įprasta statistika – tuo šiandien virto savižudybės Lietuvoje. Lyg nebūtų žmonių, šeimų, bendruomenių. Visuomenė ir valdžia parodo susirūpinimą tik tada, kai žiniasklaida įvardina dar vieną iš gyvenimo pasitraukusį visiems žinomą žmogų. Matydamas valstybės nerūpestingumą, atsainumą, žmogus žengia lemtingą žingsnį manydamas, kad yra tik dar vienas skaičius statistikos eilutėje. Tokio abejingumo negalima pateisinti.
Esame tie, kurie gina gyvybę, todėl aiškiai sakome - mums rūpi. Nuo šiol su derama krikščioniška atjauta, su nuoširdžiu rūpesčiu ir jautrumu imsimės padėti šiems žmonėms ir ši pagalba bus mūsų vienas iš socialinės politikos prioritetų.
Tikriausiai nėra šeimos Lietuvoje, kurios nebūtų palietusi emigracija, nors dėl tikslių skaičių ir nesutariame, – visiems aišku, kad tai viena opiausių pastarojo meto Lietuvos problemų. Be tėvų priežiūros likę vaikai, be vaikų paramos likę seneliai, iki šiol klausėsi tuščių pažadų „stabdyti emigraciją“.
Mes šioje srityje nedalinsime tuščių pažadų, bet iškelsime kelis konkrečius uždavinius. Pirmiausia – pasirūpinti tais, kurie dėl emigracijos neteko artimųjų paramos ir pagalbos. Antra, aktyviai kviesime ir rūpinsimės, kad kuo daugiau išvažiavusiųjų grįžtų. Mums nepaprastai reikalingi įgiję vakarietišką patirtį, išsilavinimą, turintys naujų įgūdžių ir įrankių kurti klestinčią Lietuvą.
Gal atsimenate pasakojimus, kaip Airijos premjerė pakvietė visus airius uždegti po žvakutę lange, kad visi išvykę žinotų, jog yra laukiami. Mes pirmiausia turime ne savo languose, bet širdyje uždegti po tokią žvakutę – nenurašyti ir neatstumti emigravusiųjų.
Prieš metus turėjau garbės susipažinti su trimis broliais, Lietuvos patriotais Vizbarais, kurie grįžę po mokslų Vokietijoje ir Švedijoje įkūrė lazerių įmonę Lietuvoje. Paklausti, kodėl grįžo, atsakė – juk čia mūsų namai. Jų pavyzdys mane įtikina, kad grįš namo tie, kurie išvyko, grįš į Tėvynę kurti mūsų visų Lietuvos. Būkime pasiruošę juos sutikti ir priimti.
Šiandien Lietuvoje susiklosčiusi paradoksali situacija: verslininkai beveik bet kurioje šalies vietoje paprašyti įvardinti didžiausią iššūkį savo verslui pasakys, kad trukdo ne mokesčiai, bet darbuotojų trūkumas. Kol kiti kalbės apie didesnes pašalpas, turime pradėti siūlyti aiškias priemones, kurios leistų žmonėms dirbti ir užsidirbti.
Štai neseniai aplankytas verslininkas Kauno rajone sako, kad galėtų dvigubai daugiau pagaminti ir parduoti prekių užsienyje, jei tik rastų norinčių ir galinčių dirbti, bet keturiasdešimties kilometrų spinduliu jų nėra – nes nemažai žmonių vis dar mieliau renkasi pašalpas. Tai, kad jis šiandien nesamdo, blogai ir jam, ir bendruomenei.
Taip yra ir dėl to, kad Lietuva šiandien per mažai investuoja į suaugusiųjų, norinčių keisti profesiją, mokymus. Todėl keturiasdešimties vyrui paprasčiau pasikliauti socialinės apsaugos sistema, negu įgyti įgūdžių, reikalingų rasti darbą.
Tačiau, nors dar gausu problemų ir iššūkių, didžiuojuosi Lietuvos žmonėmis ir tikiu Lietuvos ateitimi. Džiaugiuosi policininkais patruliais, visomis išgalėmis gelbstinčiais užspringusio kūdikio gyvybę, nors toks uždavinys gal ir nėra tiesiogiai aprašytas jų pareigų aprašyme. Žaviuosi senole, aukojančia savo pensijos dalį Lietuvos kariuomenei ir besimeldžiančia už tėvynę ginančius ukrainiečių karius. Džiaugiuosi jaunuoliu, kuriančiu verslą ir nebesuvokiančiu, kad kažkas iš jo gali reikalauti kyšio.
Kai Pasvalyje mūsų bendražygis, paklaustas žurnalistų, ar nebus protestų dėl to, kad per miestą važiuos amerikiečių kariai, atsakė: „Kokie dar protestai, mano tėvas jų laukė 70 metų.“ O, kai Plungės, Šilutes ir Ukmergės gimnazijose paprašiau moksleivių pakelti rankas, kas agresijos atveju gintų Lietuvą, - pakilo beveik visos rankos.
Tai mūsų Lietuva, ta, kurią bijojome, kad praradome per penkiasdešimt metų okupacijos, tačiau šiandien ji sparčiai auga ir stiprėja. Ir šiai Lietuvai mes turime ką pasiūlyti: ištikimą tarnystę, idėjų lyderystę ir neblėstantį tikėjimą Lietuvos ateitimi
.
Didžiuojuosi, kad esu TS-LKD bendruomenės dalimi. Dėkoju už suteiktą pasitikėjimą ir kviečiu visus sutelktam bendram darbui!
Parengta pagal Gabrieliaus Landsbergio kalbą TS-LKD Suvažiavime gegužės 9 d.