Keistoki planai. Visų pirma, psichologai aiškina, kad šešiamečiai yra dar visiškai nesubrendę mokyklai. Tačiau net ir atmetus šį faktą, susidurtume su didžiulėmis problemomis, apie kurias tokios iniciatyvos autoriai kažkodėl garsiai neužsimena.
Visų pirma, su didžiulėmis problemomis susidurtų didelis skaičius tėvų. Jei labiau savarankišką septynmetį ar aštuonmetį dar galima be didesnio nerimo išleisti į mokyklą vieną, tai tikrai retas kuris drįstų pasitikėti penkiamečiais ar šešiamečiais. Vien jau dėl to, kad jie, pavyzdžiui, gali papulti po mašina eidami per gatvę. Ką daryti dirbančiam tėvui ar motinai, kai ir pamokos prasideda aštuntą valandą, ir darbas? Nebent vaiką nuvežti gerokai anksčiau. O neturintiems automobilio tai iš viso tektų kasdien vėluoti į darbą. Ir čia kalbu tik apie gyvenančius mieste.
O kaip su gyvenančiais kaime, kur maršrutiniai autobusai net ne kiekvieną dieną kursuoja? Gal iniciatoriai nori, kad mažyliai dar nė nešvintant šaltų laukdami geltonųjų autobusiukų?
Kitas dalykas, apie kurį visiškai nepagalvota kalbant apie privalomą ikimokyklinį ugdymą nuo penkerių, – ikimokyklinių įstaigų ir taip trūksta. Kur bus „sukišti“ vaikai, pavyzdžiui, Vilniuje, kuriame, ne paslaptis, net savivaldybės tarybos nariai (bent jau vienas jų) į darželį savo atžalų negali „įkišti“ be protekcijos? Vienintelė išeitis būtų ikimokyklinukus perkelti į mokyklas. Tačiau tada daliai vaikų dėl mokymo erdvių stygiaus gali tekti mokytis antroje pamainoje. Kas norėtų taip kentėti?
Didmiesčiai susidurtų ir su dar kitomis problemomis. Jau ir dabar vaikų darželių auklėtojų smarkiai trūksta, nes savivaldybės gali įdarbinti tik ikimokyklinį ugdymą baigusius asmenis. O ką tik baigusiems mokslus leidžiama mokėti vos didesnę nei minimalią algą. Todėl nenuostabu, kad ši profesija yra nepaklausi – pernai atitinkamas studijas Lietuvos edukologijos universitete baigė vos 24 absolventai. Neišgelbėjo nė tai, kad šioms studijų programoms skiriamas tikslinis finansavimas.
Taigi pradėti kalbėti apie ankstesnį pradinį bei ikimokyklinį ugdymą galima tik kompleksiškai sprendžiant esamas problemas, nes kitaip jų susikursime ir dar daugiau.
Na, siekis neužlaikyti jaunuolių iki 19 ar 20 metų amžiaus gal pats savaime ir būtų skatintinas (nors abejoju, ar visi 17-mečiai jau būna „susitupėję“), tačiau ir dabar juk niekas nedraudžia baigus progimnaziją rinktis profesinį lavinimą. Sovietmečiu jaunuoliai vidurinę mokyklą baigdavo metais anksčiau nei dabar. Tačiau ne todėl, kad kone iš lopšių eidavo į pirmą klasę, o todėl, kad pamokos vykdavo ir šeštadieniais. Tačiau vargu ar dabar su tuo sutiktų tiek patys vaikai, tiek jų tėvai, tiek pedagogai.
Gal mažinti pamokų skaičių? Vargu, kai mūsų vaikų raštingumas ir taip yra gerokai žemesnis už ES vidurkį. Reikalingos tiek matematikos, tiek gimtosios kalbos, tiek net ir muzikos ar dailės žinios, jei norime, kad mūsų jaunimas būtų visapusiškai išprusęs. Bent jau ta jo dalis, kuri vėliau renkasi aukštąjį mokslą. Vienintelis pliusas politikams ir paankstinto pradinio ugdymo - 17 metų išėję iš mokyklų suolų jaunuoliai iki pensijos ilgiau būtų darbo rinkoje, tad ir ilgiau mokėtų mokesčius.