Pabėgėlių priėmimo centre Rukloje lankėsi socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis bei vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas. Pabėgėlių buvo klausiama, kuo jiems taip nepatraukli Lietuva. Pasirodo, dėl nedidelių išmokų, sunkumų apsirūpinant būstu bei kultūrinių skirtumų. „Neblogi“ argumentai. Bet pirmiausia ne apie juos, o apie susirūpinimą ekonominiais migrantais, kurie esą bėga nuo karo, tačiau nepasilieka Lietuvoje, kurioje karo lyg ir nėra.
Ar esate kada nors girdėję, kad kuris nors ministras būtų kada nors (aišku, išskyrus laikotarpį prieš rinkimus) nuvykęs į kokią nors šeimą ir paklausęs, kodėl joje smurtaujama, ką reikėtų keisti, jog smurto nebebūtų? Ar esate girdėję, kad kažkas apsilankytų šeimoje, kurios dalis narių ketina emigruoti, ir paklausęs, kas pas mus ne taip, jog bėgama svetur? Ar girdėjote, kad kažkas paklaustų senjorų, kaip jie įsigudrina išgyventi gaudami tokias pensijas? Turbūt niekas negirdėjote. O štai pabėgėliai politikams kažkodėl rūpi. Ir daug labiau nei savi.
Dabar grįžkime prie pabėgėlių išsakytų priekaištų Lietuvai. Visų pirma, dėl kultūrinių skirtumų. Tai palaukite, ar jie pas mus atvažiavo į svečius, ar mes pas juos? Jie. O šiaip jau priimta, kad būdamas svečiuose neprimeti savų taisyklių, o taikaisi prie šeimininkų. Negi jie, vykdami į Lietuvą, nežinojo, kad mūsų kultūra gerokai skiriasi? Tegul taikosi, „integruojasi“. Be to, kodėl jiems tie kultūriniai skirtumai kažkodėl neužkliūna valstybėse, kur pašalpos žymiai didesnės?
Dėl per mažų pašalpų. Taip, tris mėnesius, kai jie gyvena Ruklos pabėgėlių priėmimo centre, kiekvienas tegauna po 71,4 euro per mėnesį, tačiau jiems nereikia mokėti už gyvenamąsias patalpas, aprangą, jie kartą per mėnesį gauna maisto paketus ir t. t. Aišku, gal pernelyg sotus iš to nebūsi, tačiau tie trys mėnesiai ir yra skirti pasirengti gyventi Lietuvoje. O po to, persikėlus į savivaldybes, kiekvienas pirmus 6 mėnesius gauna po 204 eurus, kitus šešis mėnesius – po 102 eurus.
O svarbiausia, kad šios pašalpos skiriamos nepriklausomai nuo to, ar žmogus turi kitų pajamų, ar ne. Kitaip tariant, ar įsidarbina, ar to nė neketina daryti. Kas dar Lietuvoje gauna valstybės paramą net ir tuo atveju, jei turi kitų pajamų? Tik senjorai, bet jie per visą savo gyvenimą pensijas ir užsidirbo, ir parlamentarai, prie algų prisiduriantys lėšų „parlamentinėms išlaidoms“. Tai kodėl pabėgėliai turi būti prilyginti senjorams, visą gyvenimą Lietuvoje mokėjusiems mokesčius, ar parlamentarams, nors pabėgėlių į Seimą lyg ir niekas nerinko?
Pabėgėlių verkšlenimai dėl mažų pašalpų tik rodo, kad jie nė neketina dirbti. Nes jei dirbtų, tai pašalpų dydis nebūtų aktualus. Tačiau darbo kažkodėl baidomasi. Ne vienam jis buvo pasiūlytas, tačiau pasirinktas lengvesnis būdas – išvažiuoti ten, kur pašalpos didesnės. Tačiau ir pas mus jos tikrai nėra mažos. Palyginimui: vidutinė senatvės pensija Lietuvoje turint būtinąjį socialinio draudimo stažą yra tik 266,69 euro (vidutinė, bet yra ir gerokai mažesnių!).
Kitaip tariant, metų metus išdirbęs Lietuvai žmogus vidutiniškai tegauna vos kiek daugiau, nei nieko Lietuvos labui dar nenuveikę pabėgėliai, tačiau pastarieji skundžiasi, o senjorai tyli.