Praėjusio amžiaus pradžioje viskas buvo aišku ir paprasta. Dirbi prie staklių – esi darbininkas. Samdai žmones darbui – esi savininkas arba išnaudotojas. Čia jau priklauso iš kairės ar iš dešinės žiūrėsi.
Jei darbininkas – į profsąjungas. Jei savininkas – į masonus. Į masonus nebūtinai, bet esmė ta, kad klasifikavimo požymiai buvo aiškūs ir jungtis į bendrus interesus atstovaujančias struktūras buvo tikrai lengva ir naudinga.
Po Antro pasaulinio karo dirbančiųjų klasės smulkėjo ir atsirado daugiau sluoksnių. Iš JAV atkeliavo įvairios klasifikavimo pagal „apykakles“ normos. Balta apykaklė – gerai uždirbi, dirbi vidutinės/aukštesnės grandies vadovu. Mėlyna apykaklė – uždirbi ne kažką, darbas rutininis, dažnai neįdomus. Rožinė apykaklė – dirbi paslaugų sektoriuje, darbo užmokestis kiek aukštesnis nei „mėlynosios apykaklės“.
Tačiau atėjo nesuprantami ir sunkūs laikai, kai viskas tapo neaišku ir sumišę. Vidutinės grandies vadovus darbo užmokesčiu lenkia laisvai samdomi paslaugų sektoriaus specialistai. Niekas nebekreipia dėmesio į besitraukiančius vadovus, tačiau patyrusio programuotojo, dizainerio, architekto, gydytojo išėjimas prilygsta ekonominei apokalipsei.
Tačiau atsirado žmonių, kurie šiame chaose surado tam tikrus dėsningumus ir pavadino tai – kūrybinės klasės formavimosi procesu. Kūrybinė klasė – tai dirbantieji, kurie pirmiausia savo kūrybiškumu, inovacijomis ir lankstumu kuria pridėtinę vertę. O tariant paprastai, dirba galva. Kūrybinė klasė horizontaliai smelkiasi į visas anksčiau minėtąsias „besibaigiančio galiojimo“ klases. Ir tai nėra tik formalumas, kurį užtenka konstatuoti ir palikti ekonomikos bei istorijos tėkmei.
Politinių partijų tikslas yra atstovauti įvairiems visuomenės sluoksniams. Partijos yra skirtingos ir kiekviena taikosi į „savo“ sluoksnį. Kuo tas sluoksnis aiškiau partijai suprantamas ir matomas, tuo aiškesnė partijos politika. Ir atvirkščiai, partijos politika tampa pilka ir nesuprantama, jei nebeaišku, kas jos turėtų klausytis.
Kitos partijos man taip pat įdomios (ne visos), bet šiek tiek dėmesio skirti norėčiau savajai – socialdemokratų.
Kūrybinės klasės formavimasis mums tampa didžiuliu iššūkiu. Dirbančiųjų interesai, nuolat buvę visų socialdemokratinių programų smaigalyje, darosi nevienalyčiai. Žmonės rajonuose reikalauja apsaugos nuo vergovės ir geležinių pančių darbdaviui, taip tikėdamiesi apsaugoti savo darbo vietą.
Didmiesčių dirbantieji tikisi daugiau laisvės savo santykiuose su darbdaviu ir į pirmą vietą iškelia ne „amžiną“ darbo vietą, o galimybę darbdaviui įrodyti savo gebėjimus. Tokia galimybė galima tik tuo atveju, jei darbdavys nebijos priimti į darbą daugiau (nei jam iš tikrųjų reikia) potencialiai įdomių darbuotojų ir iš jų išsirinks geriausius.
Darbo santykiai tik viena, nors ir daug diskusijų kelianti, sritis. Dar sudėtingiau su socialdemokratine mokesčių politika. Progresyvūs pajamų mokesčių tarifai nepatraukliai atrodo ne tik įmonių vadovams, bet ir programuotojams ar plytelių klojėjams, kurių darbo užmokestis viršija numanomas ribas ir gali būti apmokestintas didesniu tarifu.
Blogiausia, ką mes dabar galime padaryti – atmesti sparčiai kylančią kūrybinę klasę kaip per daug reiklią, liberalią ir prieštaraujančią esminiams socialdemokratijos principams. Nes tai yra netiesa. Ir tuoj paaiškinsiu kodėl.
Kūrybiški žmonės taip pat nori garantijų. Tačiau ne amžinos darbo vietos, o galimybės mokytis ir prisitaikyti prie kintančių reikalavimų. Gebėjimas konkuruoti, tapti ir išlikti geresniu nei kiti yra jų siekis. Ar čia socialdemokratai mato kokių nors problemų? Tikrai ne.
Progresinių mokesčių problema, apskritai, tėra išpūstas burbulas. Žinoma, mums progresinių mokesčių tarifų politikos teks atsisakyti, tačiau progresyvus pajamų apmokestinimas kūrybinei klasei yra priimtinas. Galiu ir išsamiau.
Žmogus dirbantis (ir uždirbantis) galva, progresyvų mokesčių tarifą visada vertins kaip neteisingą, nes jo kūrybiškumas ir gebėjimai yra tik jo nuopelnas (nors tai nėra visiškai tiesa, bet su tuo būčiau linkęs iš dalies susitaikyti). „Bausmė“ už tai, kad jis mokėsi ir stengėsi būti geresniu, jam yra tiesiog nesuprantama ir nepriimtina.
Kažkada Marksas aiškino, kad darbdaviai kontroliuodami darbo priemones engia dirbančiuosius ir savinasi sukurtus darbo vaisius. Todėl protinga būtų sukilti ir atsiimti darbo priemones. Marksas buvo neteisus dukart. Nuosavybės naikinimas teisingumo nesukuria. O kūrybinės klasės atveju jo nuostatos tiesiog negalioja, nes dirbantysis ir darbo priemonė yra viena (pamenat, kūrybinės klasės atstovas yra tas, kuris dirba galva, o galva visad su mumis).
Socialdemokratai iš kūrybinės klasės nieko atimti nenori. Šia proga net šūkį sugalvojau – Lietuvoje žmogus už protą baudžiamas nebus.
Tinka ir rinkimams, bet subalansuotas viešajai diskusijai.
