Didžiuojamės pasiekimais informacinių technologijų, medicinos, kalbų žinojimo, net kosminių žinių srityse. Tegu neužsigauna kitų specialybių atstovai, visur rasime gerų ir sektinų pavyzdžių. Mūsų nedaug, tačiau olimpinėse, parolimpinėse, pasaulio, Europos pirmenybėse matome ir savo šalies sportininkų pasiekimus. Kiekvienas tai matydamas, pergyvendamas, tikrai nepavydėdamas, norėtų būti panašus į savo garsesnius piliečius. Deja, išsilavinimo, profesinis, sveikatos, užsispyrimo, ambicijų, galiausiai fizinis lygis, kad ir kaip norėtųsi, to padaryti neleis.
Viską vainikuoja pergalės. Koks pasididžiavimas savo Tėvyne apima matant stovinčius ant garbės pakylos savuosius ir kylančią trispalvę. O kai stovima ant aukščiausio laiptelio ir grojamas nugalėtojo garbei himnas, retas susilaiko nuo džiaugsmo ir pasididžiavimo savo šalimi ašarų.
Neabejoju, kad tai visų tautų bruožas. Todėl dvigubai malonu, kai, grojant šalies himnui, mūsų atstovai gieda kartu su visa sirgalių minia. Lietuvoje mėgstamas futbolas, ir nors jo lygis pastaruoju metu kyla, tarptautinėse rungtynėse kol kas pralaimime. Vienu pasigirti galime: kovingumo mūsų komandai, gero užsispyrimo, žaidėjams ir treneriams netrūksta. Na, o pasididžiavimu atstovavimu savo šaliai jie pranoksta daugelį. Visi kaip vienas, komanda ir treneriai kartu su sirgalių minia traukia širdžiai malonų himną.
Ar visur ir visada taip elgiamasi? Deja, skaudu, kai matai savo šalies atstovus, atlaikiusius didelę konkurenciją būti Lietuvos komandos nariais, abejingus himnui. Nuleistos galvos, siūbuojama, rankos sudėtos ant apatinės nugaros dalies, atrodo lyg nekantraudami lauktų himno pabaigos. Jokiu būdu nenoriu pagalvoti apie jų nekovingumą, nenorą laimėti, kovoti. Šiuo atveju rašau apie mūsų numylėtinius krepšininkus, apie jų požiūrį į Lietuvos himną Europos pirmenybėse Izraelyje. Nesakau, kad širdyje jie nejaučia pasididžiavimo, gal per kuklūs, gal per daug ir dažnai girdi himną vidaus varžybose, gal nežino žodžių, o gal net per išpuikimą. Malonu, kad himną susikaupę gieda Mindaugas Kuzminskas, Jonas Mačiulis, Donatas Motiejūnas, Martynas Gecevičius, Marius Grigonis, susikaupęs ir kumštį pridėjęs prie širdies Jonas Valančiūnas.
Deja, A. Juškevičius, E. Bendžius, A. Milaknis, E. Ulanovas nors ir ramūs, susikaupę, bet himno negieda, nors sirgalių minia neleidžia nežinoti žodžių ir gaidos. Panaši pastaba būtų ir trenerių štabui. Visgi, šiuo požiūriu kritikuoti krepšininkus nejauku, matant dažnai tuo laiku rodomą ir tylintį Lietuvos krepšinio federacijos prezidentą A. Sabonį.
Gal ir klystu, bet man atrodo, kad šalies himno vartojimas kiekvienų varžybų metu Lietuvos pirmenybėse (šiuo atveju rašau apie krepšinio varžybas) ne visada tinka. Tokiu būdu ar ne devolvuojame jo žiūrovų ir žaidėjų akyse, juolab kad klubinėse komandose žaidžia daug kitų šalių krepšininkų. Tarptautinių rungtynių metu, o jų nėra taip daug, derėtų kaip ir kitose sporto šakose pagarbiai didžiuotis atstovavimu savo šaliai, garsiai ir nesigėdijant giedoti šalies himną, vienodai elgtis jo giedojimo metu, būti kantriais ir ramiais atliekamam priešininko šalies himnui.