G. Skaistė. Gyventojų pajamos skiriasi jau 9 kartus

Metų pradžioje pradėjau gyventojų pajamų tyrimą, kuriame aiškiai matėsi socialinės atskirties augimo tendencija. Tačiau naujausi duomenys paprasčiausiai šokiravo. Visai šalies ekonomikai augant, mažiausias pajamas gaunančių asmenų pajamų lygis per pastaruosius metus nukrito nuo 242 Eur/mėn. iki 229 Eur/mėn. Tai netgi šiek tiek žemiau nei pokriziniais 2012-aisiais metais. Akivaizdu, jog šiuos ketverius metus jautriausia visuomenės grupė liko už Vyriausybės dėmesio ribų.

Tačiau kam išties gyvenimas gerėjo socialdemokratų valdymo metu? Statistikos departamento duomenimis, didžiausias pajamas gaunančio penktadalio asmenų pajamos per ketverius metus augo nuo 1462 Eur/mėn. iki 2054 Eur/mėn. Taigi, pasiturinčiųjų gerovė išaugo 40 proc. Socialinės atskirties augimas milžiniškas ir nesustojantis – penktadalio daugiausiai uždirbančių pajamos nuo penktadalio mažiausiai uždirbančių skiriasi jau net devynis kartus.

Pajamų nelygybė didžiausia Europos Sąjungoje

Dar prieš metus šis skirtumas buvo 6 kartai, ir jau tuomet Europos Komisija siuntė aiškius signalus apie augančią pajamų nelygybę. Tuo pačiu teikdama siūlymus mažinti darbo pajamų apmokestinimą, pereinant prie ekonomikos augimui palankesnių turto ir aplinkosaugos mokesčių.

Per pastaruosius 4 metus pajamų nelygybę matuojantis GINI koeficientas išaugo nuo 32-iejų iki rekordinių 37,9 punktų. Pagal šį rodiklį Europos Sąjungoje „pirmaujame“. Ir tai vyksta valdant socialdemokratams, kurie pagal politinę ideologiją turėtų išsiskirti dėmesiu socialinei lygybei ir paprasto žmogaus rūpesčiams. Tokia Lietuvoje susiklosčiusi situacija neabejotinai yra Vyriausybės vykdomos socialinės politikos pasekmė.

Lyginant reiktų įvertinti ir to penktadalio žmonių gerovę, kurie yra arčiausiai vidutinio pajamų lygio – jų pajamos per 4 metus išaugo 19 proc. ir siekia 698 Eur/mėn. Tačiau vis tiek atrodo kukliai, palyginus su 40 proc. turtingiausių pajamų augimu, ir yra beveik 3 kartus mažesnės už turtingiausių pajamų vidurkį – 2054 Eur/mėn. Tad apie tolygų visų žmonių grupių pajamų augimą Lietuvoje nėra net ką ir kalbėti.

Situacija turi keistis iš esmės

Tačiau ne visi yra pajėgūs statistinius faktus suprasti tokius, kokie jie yra. Tam trūksta arba kompetencijos, arba noro. Citata iš Vyriausybės ataskaitos: „2015 metų Vyriausybės prioritetai – mažinti didelę pajamų nelygybę ir didinti socialinę įtrauktį, spręsti nedarbo problemą ir kurti palankią investicijoms aplinką – buvo sėkmingai įgyvendinami ir davė puikių rezultatų“.

Po tokių vertinimų belieka konstatuoti, kad dabartinė Vyriausybė ne tik kad negali išspręsti susidariusių problemų, bet yra neįgali adekvačiai vertinti aplinką.

Pradėkime nuo to, kad kas ketvirtas žmogus mūsų šalyje gyvena žemiau skurdo ribos. Nors dažnas įsivaizduoja socialiai remtinus asmenis kaip pašalpas prageriančius ir nedirbančius, tačiau skurdas Lietuvoje paliečia gerokai platesnį žmonių ratą: vaikus, jaunimą, pagyvenusius žmones, tuos, kurie ieško darbo, ir netgi dirbančius.

Skaudu suprasti, tačiau darbas ne visada apsaugo nuo skurdo – beveik 10 proc. dirbančių žmonių Lietuvoje gyvena žemiau skurdo ribos. O kas trečias-ketvirtas visą gyvenimą dirbęs ir sąžiningai mokėjęs mokesčius Lietuvos pensininkas taip pat skursta. Ir tai oficiali statistika, be jokių interpretacijų.

Per pastaruosius 4 metus namų ūkių skurdo lygis išaugo nuo 18 iki 22 proc., labiausia paliesdamas vaikus auginančias šeimas. Turbūt tuomet nereikia stebėtis rekordus mušančiais emigracijos mastais. Akivaizdu, jog rūpestį paprastu žmogumi deklaruojanti Vyriausybė neturi jokios aiškios socialinės politikos strategijos.

Visiems vienodos galimybės užsidirbti

Nors dažnai socialinė politika Lietuvoje yra matoma kaip papildomos išlaidos ar net grėsmė konkurencingumui, tačiau siekiant visuotinės gerovės reikia pripažinti jos įtaką. Ir tam tarnauja ne tik pašalpos, tačiau daugybė socialinių paslaugų ir kitų priemonių.

Pirma, didelę reikšmę gerovės augimui turi valstybės teikiamos socialinės paslaugos, tokios kaip kompetencijų kėlimas, vaikų dienos priežiūra, pavežėjimas iki nutolusios darbo vietos, jos pritaikymas neįgaliesiems ar kita. Pavyzdžiui, valstybei investuojant į kompetencijų kėlimą, gyventojai įgauna gebėjimų, reikalingų nuolat kintančioje globalioje darbo rinkoje, ir gali pretenduoti į didesnius atlyginimus.

Tuo pačiu, sudarius geresnes sąlygas derinti šeimą ir darbą, išaugs dirbančiųjų skaičius, todėl bus surenkama daugiau mokesčių ir nereikės mokėti pašalpų iš šalies biudžeto.

Antra, privalome formuoti teisingesnę ir visiems vienodas sąlygas užtikrinančią mokesčių sistemą. Šiandien Lietuvos įstatymuose yra išimčių, leidžiančių sėkmingai išvengti mokestinės naštos. Deja, dauguma šių priemonių prieinamos tik dideles pajamas gaunantiems ir daug turto turintiems gyventojams.

Trečia, svarbu pensiją susieti su visos ekonomikos augimu, pereinant nuo dabartinio perskirstymo prie socialiai teisingesnio ir skaidresnio modelio, kuomet pensija augtų tokiu pačiu tempu kaip ir atlyginimai. Toks modelis skatintų dirbti legaliai ir aktyviau dalyvauti darbo rinkoje, nes kiekvienas žmogus matytų kiek yra sukaupęs pensijų fonde ir kaip tos lėšos auga priklausomai nuo įdėto darbo.

Ketvirta, žmogus turi būti skatinamas dirbti ir užsidirbti. Lietuvoje dirbančiųjų dalis amžiaus grupėje nuo 15 iki 64 metų sudaro 67 proc., tuo tarpu Islandijoje 85 proc. Tuomet kyla klausimas, ar mūsų šalyje visiems apsimoka dirbti? Jei sudėjus šeimos narių gaunamas pašalpas susidaranti suma viršija galimą vieno iš jų atlyginimą, tuomet ekonominė logika jiems liepia nedirbti. Galbūt verta skirstant pašalpas vadovautis ne vien tik nepakankamų pajamų kriterijumi, kad surastas darbas būtų sutinkamas kaip papildomas finansų šaltinis, o ne bausmė.

Galiausiai, efektyviai veikianti socialinė sistema padidintų žmonių pasitikėjimą savo valdymo institucijomis. Nes šalia žemo pajamų lygio būtent šalyje tvyrantis neteisingumo jausmas yra pagrindinis emigracijos veiksnys.