Politinių kovų lauką gerokai pakeitė tai, kad daug tradicinių politinių partijų tiek kairėje, tiek ir politinėje dešinėje nusilpo, buvo diskredituotos ar suskaldytos. Tai leido įsigalėti demokratijos ir teisinės valstybės principus mindantiems valstiečiams, kurių politika ir priimami sprendimai vargiai atspindi kairiojo elektorato, kurių balsais jie išrinkti, poreikius. Atvirkščiai – Premjero ir jo komandos brėžiama linija yra ultraliberali, daug labiau orientuota į stambiojo verslo, o ne europietiškų paslaugų iš valstybės besitikinčių piliečių interesus.
Valdančioji koalicija šiandien pati prisipažįsta, jog jų darbui ideologija nereikalinga. Kai nereikalinga ideologija, nesunku užmerkti akis prieš faktus, jog gyvenimas už sostinės regiono atrodo kitaip, nei gali pasirodyti žingsniuojant Gedimino prospektu. Štai oficialiosios statistikos portale panagrinėję statistinius duomenis, galime suskaičiuoti, jog vidutinės pajamos per mėnesį vienam namų ūkio nariui Vilniaus ir Utenos apskrityse praėjusiais metais skyrėsi kone 230 eurų. Atskirtis tarp lyderiaujančios sostinės regiono ir likusių apskričių pastaruosius penkerius metus tik didėjo.
Tačiau žmonės tiek Vilniuje, tiek Utenoje nori to paties dalyko – gyventi europietiškoje valstybėje. Valstybėje, kuri galėtų savo gyventojui, nesvarbu, gyvenančiam Vilniuje ar kuriame atokesniame regione, suteikti vienodas, europietiško standarto paslaugas.
Pastaruoju metu daug kalbame apie to paties prekinio ženklo produktų kokybės skirtumus Europos Sąjungos šalyse narėse. Piktinamės, jog tie patys skalbimo milteliai Lietuvoje skalbia prasčiau nei Vokietijoje. Kad šokolado ar kavos skonis Vakaruose sodresnis. Tik kažkodėl nekreipiame dėmesio į tai, jog mūsų valstybėje skiriasi ne skalbimo miltelių skalbiamoji galia, o mūsų vaikų galimybės gauti išsilavinimą ar reikalui esant pakliūti pas daktarą. Šioje srityje tarp Lietuvos paslaugų kokybės skirtumų lyderiaujančiuose miestuose ir regionuose atsiradusi praraja ne tik kad neužsiveria, ji toliau gilėja. Ką daryti?
Naujas socialinis standartas
Šiandien Lietuvai reikia naujo valstybės teikiamų paslaugų standarto. Naujasis socialinis standartas turi apibrėžti valstybės teikiamas paslaugas šiose srityse: švietimo (darželis, mokykla), sveikatos apsaugos (poliklinika, ligoninė, slauga), saugumo užtikrinimo (policija, ugniagesiai), socialinių (globa) bei municipalinių paslaugų (tvarkingos aplinkos, infrastruktūros, saugaus geriamojo vandens).
Atėjo laikas iš naujo įsipareigoti savo piliečiams, jog sugebėsime užtikrinti, kad kiekviename gyvenimo etape – nuo vaikystės iki senatvės – prireikus valstybė visada bus pasiruošusi padėti europietiško lygio paslaugomis nepriklausomai nuo to, kurioje šalies vietoje esi įsikūręs. Įsipareigojimą turi lydėti ne tušti politikų žodžiai, o įstatymais ir demokratiniu balsavimu įtvirtintas socialinis kontraktas tarp tų, kurie valdžioje, ir tų, kurie juos renka. Bet kad tai būtų pasiekta, mes turime pradėti iš naujo. Pergalvoti, atnaujinti ir patobulinti, nesugriaunant to, kas mūsų valstybėje pasiekta iki šiol, vardan visų Lietuvos žmonių gerovės.
Kodėl manome, jog toks paslaugų standartas šiandien Lietuvai būtinas? Tėvynės sąjungos tikslas nuo Sąjūdžio laikų buvo sėkminga, tvirta ir vakarietiška valstybė. Todėl džiaugėmės matydami, kaip tapome Europos Sąjungos, NATO ir EBPO nariais. Tačiau pakeliui į šias valstybės sėkmes aplaidžiai neužtikrinome, kad gebėtumėme išnaudoti visą valstybės žmonių potencialą. Lietuva vis dar nėra tikra europietiška gerovės valstybė, užtikrinanti galimybes ir laisvę kurti kiekvienam jos piliečiui. Tai apmaudi problema, kurią pripažindami galime pradėti judėti pirmyn.
Aš tikiu, kad tikrai laisvas žmogus yra ne tas, kuris yra paliktas būti pats sau, o tikrai laisvu jausis tas, kuris žinos, kad esant poreikiui bendruomenė ir valstybė suteikia pagalbos ranką. Užtikrina galimybių lygybę mokykloje, pagelbėja ištikus sveikatos problemoms, susidūrus su neteisingumu ar gyvenamosios aplinkos netvarka.
Bet nebūkite suklaidinti – vakarietiška gerovės valstybė nėra sovietinė represinė struktūra, kuri siektų visus prievartos būdu suvienodinti, o nesutinkančius nubausti. Vakarietiška gerovės valstybė – tai valdžios įsipareigojimas žmonėms per kokybiškas viešąsias paslaugas suteikti galimybių lygybę, užtikrinti, kad kiekvienas turėtų laisvą pasirinkimą ir visiškai išnaudotų savo žmogiškąjį potencialą nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, gyvenamosios vietos, turto ar šeimos galimybių.
Šiandien matome, kad tie, kuriems pasisekė, spiečiasi į sėkmės centrus didžiuosiuose miestuose, ypač – sostinėje. Čia susitelkė kritinė masė tos sėkmės Lietuvos, kuri generuoja gerus statistikos rodiklius ir kuria iliuziją, jog visa Lietuva jau gyvena tokioje realybėje.
Sėkmės Lietuva buvo pirmųjų šalies dešimtmečių didysis uždavinys, nes tai leido atkurti kūrybinę mūsų šalies klasę, turėti visuomenės dalį, kuri gali atlaikyti bet kokius valstybės sunkumus. Tačiau mes negalime užsidaryti iliuzijos burbule, kad tai, ką regime žvilgančiuose Vilniaus dangoraižiuose, yra visa Lietuva.
Ne, Lietuva yra visokia, o daug jos žmonių gyvena ne taip gerai, kaip norėtumėme, jog gyventų. Per daug žmonių tiesiog nebeturi elementarios galimybės pakeisti savo gyvenimo – rasti geresnio darbo, ką nors naujo išmokti, pagerinti sveikatą ar sukurti ką nors, dėl ko jais didžiuotųsi jų vaikai ir anūkai. Per daug Lietuvos žmonių yra paskendę liūdesyje, nusivylime ir netikėjime. Atėjo laikas padėti tiems žmonėms, kurie negali savo jėgomis pasivyti Vilniaus. Tai valstybės ir, pabrėžiu, sėkmės Lietuvos elito užduotis. Mes visi turime atsisukti į tuos, kuriems reikia pagalbos, nes norime būti labiau Švedija ir mažiau Baltarusija. Pagaliau turime tvirtai pasakyti visiems Lietuvos žmonėms: mes jūsų pusėje!
Šalia dūzgiančių šalies sėkmės avilių plyti dar neišnaudotas potencialas. Žmonės, kuriems socialinės kopėčios į tą sėkmės Lietuvą, kurioje visi norime gyventi, nebuvo pasiekiamos. Nelygios galimybės jomis kilti ir siekti atsiskleisti srityje, kurioje gali parodyti geriausius rezultatus, kliudo mums kaip valstybei judėti pirmyn, nes užkerta galimybes didelei daliai mūsų piliečių jaustis tikrai laisvais ir laimingais.
Besikeičiant visuomenės struktūrai, yrant bendruomeniniams ir šeimyniniams saitams, visuomenėms individualėjant, kyla klausimas, kas turi užtikrinti paramą ir postūmį tų valstybės narių gyvenime, kuriems vienokios ar kitokios paramos kažkuriuo gyvenimo momentu prireikia. Bet įsivaizduokime, kaip pasikeistų Lietuva, jei mes sugebėtumėme užtikrinti tokį elementarų dalyką, kad vaikas kur nors Vilkaviškyje baigęs mokyklą turėtų tokias pačias galimybes savo gyvenimo startui, kaip tas, kuris baigė kurią nors iš Vilniaus mokyklų. Kiek kūrybinio potencialo mes turėtume, kiek sėkmės istorijų išgirstume.
Esame įsitikinę, jog šio sudėtingo vaidmens ir iniciatyvos kiekvienam savo piliečiui suteikti galimybę lipti sėkmės kopėčiomis turi imtis valstybė. Jos vaidmuo jokiu būdu neturi ir negali būti įkyrus ar auklėjantis. Ne, valstybė turi būti remianti ir palaikanti, leidžianti skleistis žmonių laisvei ir žmogiškajam potencialui, o ne ją ribojanti, sukurianti saugumo, teisingumo ir užtikrintumo jausmą, kad institucijos, kurias mes, visi mokesčių mokėtojai, savo pinigais išlaikome, visiems (sąžiningai mokesčius mokantiems) užtikrins vienodo europietiško lygio paslaugas. Žinoma, toks naujas įsipareigojimas reikalaus papildomų biudžeto lėšų ir sutarimo, kad šiandien šalies gyventojams reikalinga didesnė valstybė su platesnėmis ir geresnėmis paslaugomis, kuri galėtų pasirūpinti visais.
Kodėl svarbu sutarti dėl tokios valstybės judėjimo krypties? Sutardami, jog norime turėti vienodo vakarietiško standarto viešąsias paslaugas, prieinamas kiekvienam šalies gyventojui, sutarsime ir dėl to, kiek ir kokių paslaugų norime finansuoti iš valstybės biudžeto. Tai yra svarbus valstybės posūkis nuo dabartinės politikos, kurioje dominuoja stambiųjų verslo grupių ir oligarchų įtaka, o šių įtakų paveikti politikai mažesnius mokesčius verslui pateikia kaip receptą visų šalies problemų sprendimui. Šis posūkis reikštų, jog kai kuriuos dabartinės valdančiosios koalicijos priimtus sprendimus, kurie mažina valstybės galimybes užtikrinti geresnes paslaugas visiems žmonėms, reikėtų atšaukti, o dabartinę, dažnai pro-oligarchinę valstybės kryptį tiesiog apsukti 180 laipsnių kampu.
Šiame posūkyje pati pirmoji svirtis yra valstybės biudžeto dydis. Pavasarį valdančiosios koalicijos priimta mokesčių reforma buvo orientuota valstybės mažinimo, valstybinių paslaugų menkinimo ir stambaus verslo pelnų didinimo kryptimi. Tai reiškia, jog mažinant darbo jėgos apmokestinimą, kelis eurus paliekant žmogaus kišenėje ir šių pinigų niekaip nekompensuojant kitais mokesčiais, valstybės biudžetas prarado galimybę didėti, o tokiu būdu ir gerinti gyventojams teikiamas paslaugas: didinti mokytojų, gydytojų, policininkų, tarnautojų algas, plėsti nemokamų sveikatos paslaugų ratą, kurti geresnes mokyklas vaikams regionuose – paprastai kalbant – šiek tiek pagerinti mūsų šalies žmonių gyvenamąją aplinką. Visa tai yra prarasta, nes valdžia pasirinko ne žmonių, o interesų grupių pusę.
Sauliaus Skvernelio vyriausybės požiūriu, už kelis likusius eurus kišenėje žmogus galės nusipirkti geresnę sveikatos apsaugą ar kokybiškesnę mokyklą. Nors tų kelių eurų vos užteks papildomam duonos kepalui ir dešros galeliui įsigyti. Deja, realybė tokia, kad tie, kurių pajamos iki šiol nei privačios medicinos, nei korepetitoriaus paslaugų savo vaikams užtikrinti negalėjo, to ir toliau sau leisti negalės. Tuo tarpu valstybė, kuri galėtų imtis iniciatyvos šiose srityse ir judėti link to, jog būtume pajėgūs visiems suteikti vienodai geras švietimo, sveikatos paslaugas, turėti gerai apmokamą profesionalią valstybės tarnybą, to padaryti taip pat negalės, nes tokiems žingsniams neturės reikalingų finansinių resursų.
Norint keisti kryptį šiandien šalies politiniame lauke turi atsirasti jėga, kuri galėtų prisiimti atsakomybę ir nubrėžti Lietuvai naujos, į žmones ir jų gerovę orientuotos raidos perspektyvą. Kuri galėtų sukurti ir įgyvendinti tokią šalies vystymosi strategiją, kurioje rūpestinga valstybė galėtų užtikrinti europietiško standarto paslaugas kiekvienam savo gyventojui. Tokia jėga šiandien turi būti Tėvynės sąjunga.