Neseniai buvę valdžioje valstiečiai-žalieji, kritikavę konservatorius už destrukciją ir neveikimą, patys netoli tepažengė. Nemalonu šiandien stebėti buvusių koalicijos partnerių desperatiškus veiksmus. Juolab jau sulaukėme kritikos, kodėl neiname į opoziciją ir kodėl „nekalame“ konservatorių valdžios. Tačiau tikimės, kad į mūsų, kaip draugų, žodį geriau įsiklausys Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovai Seime.
Mūsų Seime per pastarąsias kadencijas ganėtinai išplito primityvus stereotipas, kad opozicijos uždavinys yra kritikuoti valdžią visokiais procedūriniais būdais – formaliomis pertraukomis, pataisų gausybe ar perteklinių ekspertizių užsakymais vilkinti teisėkūros procesą. Tačiau iš esmės nedaryti nieko pozityvaus: nesudaryti šešėlinės vyriausybės, nerengti alternatyvios vyriausybės programos ar alternatyvaus valstybės biudžeto projekto. Tuo praeitoje kadencijoje nesivargino konservatorių–liberalų-socialdemokratų opozicinė koalicija. Deja, konstruktyvių žingsnių dar nepradėjo daryti ir dabartinė opozicija.
Šiandien ekstremaliomis Covid-19 pandemijos sąlygomis daugelis žmonių pasisako už greitesnį vyriausybės suformavimą. Tuo tarpu opozicija norėtų visą savaitę klausinėti ministrus prieš suteikiant jiems įgaliojimus veikti, nors kai valstiečių frakcijoje apsilankė būsima premjerė, nei domėjomosi, nei klausimų nesulaukė.
Dar ryškesnis vilkinimo pavyzdys – Seimo Statuto pataisų dėl nuotolinio darbo svarstymas. Pasinaudodami opozicijos privilegijomis valstiečiai-žalieji išnaudojo visą procedūrinių vilkinimų arsenalą, nepaisant rizikų ne tik dėl Seimo narių, bet ir dėl kanceliarijos darbuotojų sveikatos. Dar blogiau, kad žmonėms buvo parodytas blogas pavyzdys, jog galima nepaisyti karantino metu įvestų apribojimų.
Tenesupyksta mūsų buvę partneriai, bet susidaro įspūdis, kad dabar jie visą dėmesį sukoncentravo į grumtynes dėl vadovaujančių postų. Priminsiu netolimą praeitį. Kai praeitoje kadencijoje nebuvo išrinktas Seimo pirmininko pavaduotoju LSDP pirmininkas Algirdas Butkevičius (matyt, ne be mūsų partnerių atstovų pagalbos), mes nesiėmėme jokių demaršų, nevadinome to mūsų teisių uzurpavimu. Pasiūlėme kitą kandidatą – Mindaugą Bastį, po to jam atsistatydinus dėl apkaltos – Ireną Šiaulienę.
Taigi sutikome su Seimo daugumos pasirinkimu ir dirbome konstruktyviai. Dabar Seimui neišrinkus pirmos valstiečių kandidatės sekė demaršas – visų vadovaujančių pareigų Seime atsisakymas ir lyderio pasitraukimas iš Seimo. Turbūt supratus kvailas klaidas, po savaitės vėl imta reikalauti neva tik jiems priklausančių postų.
Bene garsiausiai buvo išeskaluotas nevisiškai pagrįstas reikalavimas užimti Audito komiteto pirmininko pareigas. Buvo skleidžiami tikrovės neatitinkantys teiginiai (kuriuos pasigavo ir patiklesni žurnalistai), neva šios pareigos visada priklausė opozicijai ir to reikalauja Seimo Statutas.
Iš tikrųjų tiesa yra greta, kas antrą kadenciją Audito komiteto pirmininku buvo renkamas daugumos, kas antrą – opozicijos atstovas. Seimo Statute numatyta, kad šio komiteto pirmininku arba pavaduotoju renkamas ne iš bet kokios opozicijos, bet turinčios daugiau kaip pusę Seimo mažumos atstovų. Tokios opozicijos šiuo metu netgi nėra Seime.
Svarstymo metu paaiškėjo, kodėl valstiečiai taip troško užimti šias pareigas. Vos ne porą metų Seimo audito komitetui teks vertinti auditus dėl buvusios vyriausybės veiklos. Siekiant skaidrumo ir atvirumo, geriau būtų, kad tam vadovautų ne buvusios valdančiosios partijos atstovas. Todėl buvo pasirinktas ne valdančiosios daugumos atstovas, akcentuojant jo kompetenciją ir patirtį.
Seimo nario Zigmanto Balčyčio patirtis kaip finansų ministro, Europos Parlamento audito komiteto nario ir pagaliau trijų kadencijų darbas Lietuvos Respublikos Seime puikiai atspindi jo kompetenciją. Kaip audito komiteto pirmininkui nemažiau svarbu, kad jis nėra susaistytas jokiais ryšiais nei su buvusia, nei su dabartine valdančiąja dauguma. Tuo tarpu nepagrįstą triukšmą sukėlę valstiečiai į Audito komitetą delegavo Seimo naujokus, negalinčius konkuruoti ir savo kompetencija.
Kita dabartinės opozicijos bėda – nemokėjimas pralaimėti. Iš trijų opozicijos frakcijų tik darbiečiai jaučiasi laimėtojais, valstiečiai ir socialdemokratai iki šiol kankinamai ieško kaltų dėl jų nesėkmių rinkimuose.
Socialdemokratai plaka savo partijos lyderį (ir rinkimų štabo vadovą viename asmenyje) ir jo artimiausią komandą. Valstiečiai–žalieji kaip paprastai kariauja keliais frontais – nuo konservatorių iki žiniasklaidos. Tik nenorima pripažinti, kad kairieji ir save laikantys kairiuoju centru valstiečiai galėjo laimėti, tačiau vengė bendrdarbiauti ir nesugebėjo sutelkti bendraminčių. Žmonių, psichologiškai pavargusių nuo pandemijos ir karantino ribojimų, negalėjo sužavėti politinės rietenos ir konkurentų žeminimas.
Deja, kaip rodo pirmasis Seimo veiklos mėnuo, iš rinkimų klaidų išvados nebuvo padarytos. Valstiečiai-žalieji, turbūt dar nesuvokdami realios situacijos, kurioje atsidūrė, nebando susitarti pariteto pagrindais su kitomis opozicinėmis partijomis, demonstruoja ambicijas vadovauti visai opozicijai. Todėl opozicinės koalicijos ir opozicijos lyderio vizijos tolsta. Bandymai prisivilioti Seimo narius iš kitų frakcijų būnant opozicijoje taip pat ganėtinai sudėtingi.
Nemanome, kad bus sėkmingas satelitinės opozicinės frakcijos kūrimas iš mišrios Seimo grupės narių (apie jį paskelbė Remigijus Žemaitaitis). Nežinia, ar nepriklausomi Seimo nariai norės tarnauti valstiečių užgaidoms. Be to, dirbtiniai dariniai kaip gamtoje, taip ir visuomenėje nebūna stabilūs. Mes linkime valstiečiams-žaliesiems kuo greičiau persirgti vaikiškas „konfrontacijos“ ligas ir imtis įgyvendinti pažadus rinkėjams. Tuomet vėl galėsime sėkmingai bendradarbiauti.