Gediminas Kirkilas. Dvigubi standartai, būdingi teisuoliams

Žurnalistai periodiškai paprovokuoja ką nors iš paluckininkų, kad šie pasakytų kažką kritiško apie Socialdemokratų darbo partiją arba vadinamus „atskilėlius“. Toks jau žurnalistų darbas, tai nestebina, stebina buvusių kolegų ir bendražygių atsakymai, šiuo atveju Vytenio Andriukaičio, o štai visai neseniai ir Aloyzo Sakalo.

Jų abiejų argumentacija, kritikuojant buvusius bendražygius, siekiant kažkodėl nubraukti buvusio bendro ir kairiųjų jėgų konsolidacijos darbo pasiekimus, o svarbiausia - visiškai nesigilinant į tikrąsias LSDP skilimo priežastis, buvo panaši. Tačiau, man regis, nelabai nuoširdi, ko iš ankstesnės ilgametės bendros veiklos nesitikėčiau. Esą šie, „atskilėliai“, nesilaikė socialdemokratinių vertybių, buvo „liberalai” ir pan. Dabar, jiems pasitraukus, tai socdemai, atsinaujino „stabilizavosi“, ir tikrai jau suka kairiuoju keliu.

Galima būtų pasidžiaugti, jei taip atsitiktų, tačiau realūs bei praktiniai G. Palucko vadovaujamos partijos veiksmai rodo ką kita, o mano požiūriu yra iš esmės visiškai priešingi. Seime LSDP frakcija sėdi dešinėje, ne kairėje, faktiškoje koalicijoje su konservatoriais ir liberalais. Jie turi praktiškai bendrą darbotvarkę, nuolat balsuoja kartu vieningai. Ir, beje, veikia su ligšiol būdingu tik konservatoriams destruktyvumu, nesiregistruoja, trukdo Seimui priimti sprendimus bei įstatymus.

Dešinioje koalicijoje Vilniaus savivaldybėje kartu su liberalu R. Šimašiumi ir pats LSDP pirmininkas G. Paluckas. Tai kur čia kairė? Gal keletas viešųjų ryšių agentūrų sukurtų deklaracijų, į kurias niekas nekreipia dėmesio, turėtų apie tai byloti?

Beje, tas pats A. Sakalas prieš beveik dvidešimt metų ilgą laiką rėmė dalį socialdemokratų, pasivadinusių „Socialdemokratija 2000”, kurie nesutiko jungtis ir konsoliduoti kairiąsias šalies jėgas į vieningą partiją.

Gediminas Kirkilas

Įdomu tai, jog dabar jau liberalu pravardžiuojamą A. Butkevičių itin palaikė tas pats A. Sakalas, kuris jį remdamas 2009-aisiais į LSDP pirmininkus teigė, jog pagaliau partijai vadovaus tikras socialdemokratas ir pan. Šiuo metu, panašu, kad jo nuomonė pasikeitė į visiškai priešingą...

Kitas jiems būdingas leitmotyvas, esą tie kas pasitraukė, nors iš tikrųjų pažeidžiant statutą buvo pašalinti, yra „prilipę prie kėdžių“. Galbūt dar A. Sakalas ir galėtų taip sakyti, nors tai vis tiek buvusiam politikui, turėjusiam pačių įvairiausių postų, nekorektiška. Tačiau V. Andriukaitis, šiuo metu užimantis kone aukščiausią politiko postą, vargu ar turi net moralinę teisę. Tiesa, atrodo, greitai pamatysim kiek prilipęs prie eurokomisaro kėdės yra pats V. Andriukaitis.

Beje, kiek pamenu A. Sakalą iš bendros veiklos Seime, vargu ar buvo atvejų, kad jis būtų atsisakęs kokio nors Seimo pirmininko pavaduotojo ar komiteto pirmininko pozicijų. Ką jau kalbėti apie V. Andriukaitį, nuolat siekusį įvairiausių karjerų, net dukart dalyvavusį prezidento rinkimuose. Ir visiškai jų dėl to nekritikuoju, politikai visuomet siekia pozicijų bei valdžios, realizuoti savo programą, todėl politikoje ir dalyvauja. Tačiau dvigubi standartai, kurie dažniausiai būdingi tokiems teisuoliams, „vertybininkams“ šiuo atveju itin ryškūs: viena taikoma sau, kita kitiems.

Vienintelis principas, apie kurį labai mėgo kalbėti „vertybininkai“ ir bent jau žodžiais dogmatiškai reikalaudavo, nuolat kaltindami buvusių socialdemokratų vyriausybių vadovus, buvo progresiniai mokesčiai. Likimo ironija, kad būtent ši Valstiečių žaliųjų ir socialdemokratų darbo partijos koalicinė Vyriausybė ir įvedė pirmą kartą progresinį mokesčių tarifą, kurio nepalaikė faktiškoje koalicijoje su konservatoriais esanti LSDP frakcija.

Beje, tas pats A. Sakalas prieš beveik dvidešimt metų ilgą laiką rėmė dalį socialdemokratų, pasivadinusių „Socialdemokratija 2000“, kurie nesutiko jungtis ir konsoliduoti kairiąsias šalies jėgas į vieningą partiją. Ar šiandien jau jo pozicija pasikeitus, vertinant tuos, kas turi kitokią nuomonę, nesutiko paklusti kairiojo centro koalicijos griovimui ir pasirinko savo kelią?

Iš tiesų tai pats A. Sakalas, kovodamas prieš kairiųjų jėgų vienijimą, padėjo „Socialdemokratijai 2000“ susikurti ir net tapo jų garbės pirmininku, neatsisakęs to paties titulo ir LSDP.

Dabartinę koaliciją buvo mėginama griauti dėl visai kitų priežasčių, tikrai ne dėl tų priežasčių, kaip dabar mėgina aiškinti žiniasklaidai V. Andriukaitis ir A. Sakalas. Mes, socialdarbiečiai, pasipriešinome mėginimui sužlugdyti gal ir netobulą, bet vis tik kairiojo centro koaliciją ir atvesti į valdžią dešiniuosius, šiuo atveju konservatorius. Ir todėl, kad jie nelaimėjo rinkimų, ir todėl, kad jie vis tik dešinieji, kad ir kas kaip bespekuliuotų.

Nuolatiniai buvusių kolegų kaltinimai ir kritika dėl esą išduodamų socialdemokratinių principų ar vertybių, tėra elementari vidinės partinės kovos bei politinės konkurencijos išraiška ir nieko daugiau. Todėl dangstyti tai tariamais vertybiniais nesutarimais yra elementari, ir, beje, anaiptol nešventa politinė veidmainystė.