Gediminas Kirkilas. Juozas Bernatonis. Kas geriau atstovautų Lietuvai Europos Vadovų taryboje?

Ginčai tarp Respublikos Prezidento ir dešiniosios valdančiosios daugumos, kas geriau atstovautų Lietuvai Europos Vadovų Taryboje, pasiekė apogėjų ir peržengė ne tik politinio padorumo, bet ir mūsų valstybės ribas. Dešiniųjų politikų ambicijų ir užsispyrimo žymiai daugiau nei kompromiso ar susitarimo paieškų. Nesibodima netgi klaidinti žmones vienpusiškai nagrinėjant politinius ir konstitucinius ginčo aspektus. Jau tradiciškai Lietuvoje patys politikai ir jų rėmėjai stato barikadas ir dalijasi į dvi kovojančias puses. Daugiau tuščių kategoriškų pareiškimų nei argumentų ar diskusijų.

Tenka politikams priminti, kad mes negyvename izoliuotoje erdvėje. Žingeidi Europa stebi mūsų vidinius politikų ginčus. Turbūt netoli ta diena, kai ir europiečiai ims abejoti mūsų atstovavimo patikimumu. Mums teko praeitoje kadencijoje vadovauti Seimo Europos reikalų ir Užsienio reikalų komitetams, tačiau niekuomet su tokia kurioziška situacija nesusidūrėme.

Pirmiausia apie tai, kaip susiklostė mūsų atstovavimo tradicija. Kai buvo nuspręsta, kad EVT valstybę narę atstovauja vienas asmuo, Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitarė su Ministrais Pirmininkais (pirmiausia su Andriumi Kubiliumi, vėliau su Algirdu Butkevičiumi ir Sauliumi Skverneliu), kad ji atstovaus Lietuvai EVT. Toks susitarimas buvo pagrįstas Lietuvos interesais, nes Prezidentė turėjo didžiulę patirtį ir autoritetą Europos struktūrose kaip buvusi komisarė.

Toks susitarimas ne visiškai atitiko mūsų konstitucinę sistemą, bet jis buvo labai naudingas. Taip pat norime pabrėžti, kad Prezidentė visuomet tiksliai laikėsi Seimo Statute nustatytų pozicijos formavimo ir dalyvavimo atskaitomybės principų. Kadangi Lietuvos poziciją rengia Vyriausybė, o tvirtina Seimo Europos reikalų komitetas, prieš viršūnių susitikimus Prezidentė dažnai aptardavo poziciją su premjeru, o jos patarėjai dalyvaudavo Seimo Europos reikalų ir užsienio reikalų komitetuose, tvirtinant poziciją ir atsiskaitant po susitikimo.

Deja, dabartiniam Respublikos Prezidentui nepavyko susitarti su konservatorių premjere dėl atstovavimo EVT, nevyksta ir abiejų vadovų nuolatiniai susitikimai bei EVT darbotvarkės aptarimai. Mes nežinome ir negalime žinoti, kas nulėmė tokią nenormalią situaciją. Tačiau tai akivaizdžiai apsunkina Lietuvos pozicijos formavimą, apibrėžtą Seimo Statute.

Konstitucinės teisės ekspertai pagrįstai aiškina, kad Prezidentas neprivalo atsiskaityti Seimo komitetams, todėl pakibo ore Seimo Statute numatytų dalyvavimo EVT ataskaitų svarstymas. Žinoma, Europos reikalų komiteto posėdžiuose dalyvauja patyrę Prezidento patarėjai, kurie detaliai papasakoja visus dalyvavimo EVT niuansus. Tačiau, kai trūksta abipusio geranoriškumo, atsiranda galimybių spekuliuoti, kad Prezidentas atstovauja savo asmeninei nuomonei, o ne aprobuotai Lietuvos pozicijai.

Mūsų manymu, šio ginčo esminė klaida – atstovavimo EVT priskyrimas užsienio politikai. Pastaruosius dešimtmečius gyvenimas Europos Sąjungoje nepakeitė dalies politikų ir teisės ekspertų mąstymo. Vis dar jie įsivaizduoja Lietuvą ne Europos Sąjungoje, o – su Europos Sąjunga. Galbūt todėl vidiniai Europos Sąjungos reikalai suvokiami kaip užsienio politika.

Tokį argumentą taiko ir garsus konstitucinės teisės ekspertas, pagrįsdamas Respublikos Prezidento konstitucinę teisę atstovauti EVT. Kategoriškai teigia, kad Konstitucijoje užsienio politika yra vartojama kažkokia plačiąja prasme ir tuo užsiima Prezidentas. Mes manome, kad užsienio politika yra užsienio politika (nėra nei siauros, nei plačios prasmės, nei artimojo, nei tolimojo užsienio). O valstybių narių atstovavimas Europos Sąjungoje neturi jokių tarpvalstybinių santykių bruožų, jos tiesiog sprendžia bendrus bendrijos reikalus.

Abiem ginčo pusėms turbūt gerokai palengvėtų, jeigu prisimintų, kokia yra tos Europos Vadovų Tarybos paskirtis. EVT nustato bendrą ES politikos kryptį ir politinius prioritetus, sprendžia sudėtingus arba opius klausimus, kurių negalima išspręsti žemesniu lygmeniu, nustato ES bendrą užsienio ir saugumo politiką, atsižvelgdama į ES strateginius interesus ir gynybos aspektus. Taigi EVT nėra sprendžiami tarpvalstybiniai ES valstybių narių santykiai, tai vyksta dvišalio bendradarbiavimo formatu.

EVT veikla susijusi su užsienio politika tik tuomet, kai svarstomi ES santykiai su trečiosiomis šalimis. Tokiais atvejais gal ir būtų tikslinga, kad Lietuvai atstovautų būtent Prezidentas. Pasiūlymai dėl atstovavimo pasidalijimo tarp Ministro Pirmininko ir Prezidento būtų ganėtinai racionalūs, nors nė viena valstybė šiandien to netaiko. Mūsų manymu, toks dalinis susitarimas vis tiek geriau negu dabar vykstanti konfrontacija.

Manome, kad labai svarbu kaip atstovavimą organizuoja kitos Europos Sąjungos šalys, jeigu norime būti lygiaverčiai ir adekvačiai suprantami. Deja, tokia analizė pas mus nėra viešinama, nes ji nėra naudinga besiginčijančioms pusėms. Žinoma, atstovavimas priklauso nuo valstybės Konstitucijos ir jos valdymo formos, tačiau turime, ką palyginti.

Tarp ES valstybių narių yra šešios konstitucinės monarchijos, bet nė vienas monarchas EVT nedalyvauja, šioms valstybėms atstovauja Ministrai Pirmininkai. Nenustebinsime ir informuodami, kad dvylika Europos Sąjungoje esančių parlamentinių respublikų atstovauja premjerai. Natūralu, kad prezidentines respublikas – Prancūziją ir Kiprą – EVT atstovauja Prezidentai.

Plačiau apžvelkime konstitucine sąranga į Lietuvą panašias valstybes. Konstitucinės teisės ekspertai parlamentinėms respublikoms su pusiau prezidentinės respublikos bruožais priskiria Austriją, Lenkiją, Lietuvą, Portugaliją, Rumuniją, Slovėniją ir Suomiją. Šių valstybių Konstitucijos numato Prezidentams didesnius įgaliojimus, tame tarpe ir užsienio politikoje.

Taigi šiuo aspektu Lietuva Europos Sąjungoje nėra vienintelė ir išskirtinė. Pagal konstitucinę valdžių sąrangą ir valstybės valdymo formos ypatumus turime su kuo pasilyginti. Mūsų nagrinėjamu aspektu išsiskiriame iš kitų parlamentinių respublikų su pusiau prezidentinės respublikos bruožais, nes Austrijai, Lenkijai, Portugalijai, Rumunijai, Slovėnijai ir Suomijai EVT atstovauja Ministrai Pirmininkai, o tik vienintelei Lietuvai – Prezidentas. Vieni tai laiko privalumu, o kiti – susiklosčiusia tradicija.

Mūsų manymu, svarbiausia atsakyti į klausimą, kas geriau atstovautų Lietuvai EVT, kas geriau apgintų mūsų interesus Europos Sąjungos viduje. Žinoma, mes dažniausiai pritariame Prezidento pozicijai ir siekiams, visuomet oponuojame mums ideologiškai nepriimtiniems konservatoriams. Tačiau, kai kalbame apie valstybės interesus, stengiamės būti bešališki, atsiriboti nuo simpatijų ar antipatijų, t. y. būti tiesos pusėje. Vis dar tikimės, kad politikų patirtis ir išmintis padiktuos geranorišką sutarimą. Tiesiog nebūkime Europoje pajuokos objektu.