Gediminas Kirkilas. Pagalbos, rūpesčio bei dėmesio reikia ir ankstukų mamoms

Lapkričio 17-ąją minime Pasaulinę neišnešiotų naujagimių dieną, skirtą atkreipti dėmesį į problemas, su kuriomis susiduria anksčiau laiko gimę kūdikiai ir jų šeimos. Galime didžiuotis pasauliniu mastu, kad Lietuva mediciniškai suteikia aukščiausio lygio priežiūrą mūsų patiems mažiausiesiems. Vis dėlto, ne visos sudėtingos problemos išspręstos.

Kaip tvirtina asociacijos „Neišnešiotukas“ vadovė Asta Speičytė-Radzevičienė, mūsų šalyje nėra sukurta stabili ankstukų sveikatos sekimo iki septynerių metų priežiūros programa. Ji baigiasi sulaukus vienerių, nors šiems vaikams ir vėliau reikia skirtingų specialistų pagalbos, nes paprastai įvairios sveikatos problemos bei fizinės ir emocinės raidos sutrikimai išryškėja vėliau.

Lapkričio 14-ąją „Neišnešiotukas“ pradėjo nacionalinę iniciatyvą „Auginu Lietuvą“, tarp kurios tikslų – įdiegti Lietuvoje Europos naujagimių sveikatos priežiūros standartus, apimančius ir ilgalaikę neišnešiotų vaikučių priežiūrą, bei sukurti nuotolinę edukacinę platformą, per kurią būtų teikiama kvalifikuota informacija ir konsultacijos per anksti pasaulį išvydusių kūdikių šeimoms.

„Neišnešiotuko“ atstovė ryšiams su visuomene Jolanta Grigorjevienė, kuri pati augina šešerių metų ankstukę Rūtą Emiliją, teigia, kad vis dar labai mažai kalbame apie žmones, kurie yra arčiausiai šių vaikučių, – jų mamas: „kiekviena mama, susilaukusi savo vaikelio anksčiau laiko, turi išgyventi nepaprastai sudėtingą laikotarpį, kuris galbūt prasideda jau nuo rizikingo nėštumo ir tikrai nesibaigia iškart, grįžus su sustiprėjusiu kūdikiu namo. O juk dar yra mamų, kurios netenka mažylio...“.

J. Grigorjevienė pasakoja, kad psichologinė pagalba neišnešiotukų mamoms Lietuvoje iš sveikatos apsaugos sistemos pusės, deja, dar nėra pakankama, o jų poreikiai tebėra dažnai ignoruojami. Anot jos, tokia pagalba iš esmės daugiausia ateina iš apačios, t. y. organizacijų ir ankstukų tėvelių bendruomenės.

Jolanta pabrėžia, kad svarbu suprasti, jog pagalbos mamoms reikia kur kas anksčiau nei jau gimus neišnešiotukui: „Psichologinės ir kitokios paramos mamoms reikia jau tada, kai prasideda priešlaikinis gimdymas arba būsima mama sužino, kad reikia skubiai daryti Cezario pjūvio operaciją, nes kūdikio gyvybei iškilo pavojus. Komplikuoto gimdymo metu moterį ir šeimą turėtų globoti ir lydėti paskirtas specialistas, nes tokioje absoliučioje nežinios būsenoje mamos išgyvena baisų stresą ir nerimą.“

Visapusišką psichologinę ir kitokią specialistų pagalbą (neonatologo, vaikų ligų gydytojo, neurologo, kardiologo, oftalmologo, ergiterapeuto, kuris padeda mamoms žindymo, kengūravimo, vaikelio ir mamos bendravimo klausimais, socialinių darbuotojų ir kt.) ankstukų mamytės Lietuvoje gauna universitetinių Vilniaus Santaros klinikų Vaikų ligoninės Neonatologijos centre, Neišnešiotų naujagimių skyriuje, bei Kauno klinikų Neonatologijos klinikoje, kur dirba specializuotos komandos. Visur kitur moterys gali tikėtis tik bendruomenės mamų psichologinės pagalbos.

Tačiau psichologinė pagalba mamoms Vilniuje ir Kaune suteikiama tik jau gimus neišnešiotukui ar sergančiam naujagimiui. Nei Klaipėdoje, o juo labiau kitur Lietuvoje (kituose miestuose gimusieji iškart reanimobiliu pervežami į Vilnių, Kauną arba Klaipėdą, priklausomai nuo būklės ir gestacinio amžiaus) pačių mažiausiųjų piliečių mamų tokios „minkštosios technologijos“, kaip jas vadina „Neišnešiotuko“ komandos nariai, nepasiekia.

Visuose trijuose didmiesčiuose mamytėms, kurios maitina savo pienu, sudarytos sąlygos nakvoti, slaugyti, užmegzti artimą ryšį, globoti ir gyti kartu su savo mažyliais, bet vietų skaičius ribotas.

Pats esu ketverių metukų ankstuko senelis, todėl bent iš dalies suprantu anksčiau laiko gimusių naujagimių mamytes ir tėvelius. Tačiau puikiai žinau, ką tuomet išgyvena jų mamytės, kurios kasdien turi laukti, nežinodamos, ar jų naujagimis išgyvens, – mačiau savo sūnaus žmoną, kai jai anksčiau laiko gimė sūnelis. Ir tai gali tęstis ne dienas, o savaites ar net mėnesius...

Dabar neišnešiotukų gimsta ir išgyvena vis daugiau dėl medicinos ir technologijų pažangos. Medikų ir mokslininkų tvirtinimu, tik dalis ankstyvų gimdymų priklauso nuo amžiaus, sveikatos būklės, gyvenimo būdo, daugiausia – tai nežinomos arba kompleksinės priežastys. Statistika rodo, kad net 80 proc. priešlaikinių gimdymų yra nenumatyti. Tiesa, streso ir pernelyg didelio atsakingumo dėl būsimo vaikelio faktorius, kuris yra dažnas jaunų moterų palydovas, yra itin svarbus rizikos veiksnys.

Šiandien vis daugiau kalbame apie psichinę sveikatą. Ir tai yra labai gerai. Tačiau mūsų visuomenėje tebevyrauja be galo stiprus įsitikinimas, kad mamos kažkaip visada tvarkosi pačios, o problemų turi vos keletas. Nepaliekame joms pasirinkimo. Tai patvirtina ir šiemetinis Europos lyčių lygybės indeksas: moterys Lietuvoje kur kas daugiau laiko skiria laiko vaikų ir buities priežiūrai nei vyrai.

Vis dėlto, moralinio palaikymo reikia kiekvienai mamai. Ankstukų mamoms jo turbūt reikia kur kas daugiau. Deja, visuomenė dar linkusi ir pasmerkti mamas, kurioms gimė neišnešiotukai, nes neva gal gimdė per vėlai, nes gyvenimo būdas buvo ne toks, nes moteris gyveno ar elgėsi neteisingai.

Psichologai sutaria, kad moterys, pagimdžiusios anksčiau laiko gimusį mažylį, išgyvena ne tik milžinišką stresą, liūdesį ir baimę prarasti kūdikį, bet ir vienatvę, kaltės jausmą, savivertės ir pasitikėjimo savimi krizę dėl tokios grėsmingos savo vaiko gyvenimo pradžios, dėl per ankstyvo atsiskyrimo, dėl negalėjimo pačiai pažindyti savo kūdikio ir jo priglausti.

Pernelyg ankstyvo gimdymo emocinis faktorius yra prilyginamas kūdikio netekčiai. O pagalvokime ir apie mamas, kurios neteko kūdikio. „Neišnešiotukas“ su partneriais rūpinasi ne tik Ankstuko šeimos kraiteliu, bet nuo šiemet – ir Kūdikio prisiminimo dėžute naujagimį praradusiems tėvams.

Nuo lapkričio 13 iki 20 dienos „Neišnešiotukas“ vėl jungiasi prie kasmetinės tarptautinės anksčiau gimusių mažylių palaikymo akcijos „Purpurinė savaitė“, kai simbolinės purpurinės spalvos šviesa įžiebiama dvidešimtyje Lietuvos miestų, ant 23 objektų.

Dalyvaukime neišnešiotukų palaikymo akcijose. Parodykime ypatingą dėmesį jų mamos, nenusukime žvilgsnio ir nenukreipkime pokalbio, juo labiau – jokiu būdu nekaltinkime.

Kaip politikas raginu sveikatos apsaugos ministrą, kad respublikiniu mastu būtų, pirma, užtikrinta neišnešiotų kūdikių sveikatos priežiūra ir po 12 mėnesių amžiaus, antra, įtvirtinti Europos naujagimių priežiūros standartai ir, trečia, garantuota komandinė specialistų, įskaitant psichologų, pagalba nėščiosioms ir ankstukų mamytėms.