Dėl pensijų kaupimu viliojamų žmonių apgaudinėjimo bei neteisybės dabartinių pensininkų atžvilgiu daugybę kartu rašiau ir viešai kalbėjau dar 2003 metais, kai buvo priiminėjamas ydingas įstatymas. Jei dabar Vyriausybė nebūtų pakeitusi kaupimo tvarkos, netrukus kiltų socialinė įtampa, kai didesnė dalis kaupime dalyvavusių asmenų, išėję į pensiją, pastebėtų, jog jų galutinė pensija liko žemesnė nei fonduose nedalyvavusių kolegų.
Manau, Vyriausybė teisingai pasielgė, pagaliau įvesdama (tiksliau, atstatydama) „Sodros“ „lubas“, kurias (beje, dvigubai žemesnes) lygiai prieš 20 metų jau buvo įvedusi tuometinė Vyriausybė, kuriai man teko vadovauti. Populizmą ir pavydą propaguojantiems politikams tik priminčiau, jog šių „lubų“ įvedimą inicijavau Rusijos finansų krizės metu. Priešingai nei gąsdino oponentai, jos „Sodros“ įplaukų ne tik nesumažino, bet netgi padidino, nes padaugėjo legaliai išmokamų atlyginimų. „Sodros“ lubas, kaip ir tuo pat metu įvestą nulinį tarifą investuojamam įmonių pelnui (priviliojusį į šalį kapitalo iš užsienio ir milijardu litų papildžiusį biudžetą) po poros metų atšaukė A. Kubiliaus Vyriausybė. Pasekmės šio populizmo skaudžios – tiek Valstybės, tiek „Sodros“ biudžetai ženkliai susitraukė.
Tačiau ir dabartinė politinė valdžia, deja, neišvengė šiukščios klaidos – jai teks atsakomybė už „Pandoros indo“ dangčio atvėrimą populistiniams progresiniams mokesčiams, lyg būtume pinigais pertekusi valstybė. Progresiniai mokesčiai niekur ir niekada nepagerino gyvenimo ir nesumažino skurdo.
Per 28 šalies finansinės nepriklausomybės metus visos vyriausybės daugmaž atlaikė pavydo daugiau uždirbantiems politinio spaudimo bangas. Šiuolaikinė ekonomiškai ir socialiai teisingesnė proporcinių mokesčių sistema, kurią vakarų finansiniai ekspertai pažymėdavo kaip Lietuvos privalumą, griūna, neišvengiamai atnešant šaliai apčiuopiamus ekonominius ir biudžetinius nuostolius. Populizmu „maitinamiems“ rinkėjams, žinoma, tai nelabai rūpi, nes dauguma politikų, neturinčių realių pozityvių idėjų, nenuilstamai skatina dar didesniais mokesčiais bausti daugiau ir geriau dirbančius bendrapiliečius, lyg jie savo didesniu darbu ir nuo jo mokamais didesniais mokesčiais nusikalstų visuomenei.
Valdžios pareiga rūpintis socialiai remtinais asmenimis (tik ne tinginiais!), bet ne jie, o turtingesnė visuomenės dalis išlaiko valstybę. Gerai apmokamų darbo vietų apmokestinimą padidinus 5 procentiniais punktais, siunčiamas signalas, jog Lietuvai nereikalingi daugiau uždirbantys ir dešimteriopai didesnius mokesčius mokantys ar kiti turtingesni gyventojai.
Progresinių mokesčių tarsi vaisto nuo skurdo laukiantiems piliečiams norėtųsi kasdien priminti, jog pagal iki šiol veikusią proporcinę sistemą tie, kuriems planuojama padidinti GPM tarifą, kas mėnesį į šalies iždą sumoka 5000 eurų ir daugiau, o žemiau vidurkio uždirbantys piliečiai valstybei palieka vos kelis šimtus eurų. Nepaisant mokamų valstybei didžiulių mokesčių, tokie aukščiausios kvalifikacijos darbuotojai (dėl galiojančių ydingų „lubų“ išmokoms) negaus nei didesnės „Sodros“ pensijos, nei išmokų netekus darbo. Ar tokio mokestinio solidarumo dar neužtenka?
Dalis politikų apgaudinėja rinkėjus, suteikdami utopinius lūkesčius, jog įvesdami GPM progresiją palengvins mažiau pasiturinčiųjų gyvenimą. Bet realybė yra skaudžiai priešinga, sumažės ne skurdas, bet valstybės įplaukos.
Vadovaujantis oficialiai pateikta statistika, progresinio pajamų tarifo įvedimas padidins (neskaičiuojant neišvengiamo mokėtojų bazės susitraukimo) GPM įplaukas 0,2 proc. arba apie 0,15 euro skaičiuojant vienam suaugusiam žmogui per mėnesį. Tačiau, kaip rodo ankstesnė „naktinio“ ir kitokio mokesčių kėlimo patirtis, realiai įplaukos susitraukia dešimteriopai daugiau nei statiškai skaičiuojama aritmetinė nauda.
Nepamatuotas mokesčių didinimas 2009–2010 metais atnešė šalies iždui milijardines netektis. Populistinėmis pataisomis dabartinę Vyriausybę spaudžiantiems Seimo biudžeto ir finansų komiteto nariams vertėtų atsiversti ankstesnę finansinę statistiką ir pasižiūrėti, kiek milijardų valstybė prarado 2009 metais įvesdama dvigubą kapitalo pajamų apmokestinimą, Vietoje aritmetiškai planuoto pelno įplaukų pagausėjimo, tikrovėje jos smuko per pusę, nes dauguma verslų pelno apmokestinimą legaliai perkėlė į palankesnio apmokestinimo šalis. „Naktinės“ mokesčių reformos vykdytojai milijardais pamaitino ne savo skurstančią tautą, bet gudresnes Europos šalis, palikdami Lietuvą prie suskilusios geldos… Laimėjo tik pavydas ir populizmas, nevertinantis nei bendrapiliečių, nei visos šalies nuskurdinimo.
Nesekantiems šalies biudžetinių rodiklių priminsiu oficialius pelno įplaukų praradimus. Jei 2008 metais šalies iždo įplaukos iš pelno siekė apie 850 milijonų eurų, tai sekančiais metais padvigubinus kapitalo apmokestinimą jos smuko beveik per pusę. Nors šalies BVP faktinėmis kainomis praeitais metais buvo 28 proc. aukštesnis lyginant su 2008 m. (prieš mokesčių sukėlimą), biudžeto įplaukos iš pelno liko 26 proc. žemesnės (621 milijonai eurų). Siūlantiems dar padidinti dividendų apmokestinimą, derėtų priminti, jog prieš dešimtmetį tai padarius, kasmet į biudžetą nepatenka 400–450 milijonai eurų, kurie iš (populistų politikų) šalies legaliai nukeliauja į Olandiją, Liuksemburgą, o pastaraisiais metais ir į Estiją. Pasinaudojusi prieš 20 metų sėkmingai Lietuvoje suveikusiu investicijų neapmokestinimo pavyzdžiu, kaimynė, mūsų nelaimei, pradėjo taikyti pelnui nulinį tarifą.
Už neatsakingų politikų veiksmais prarandamus kasmet 400 milijonų (pridėjus PVM ir kitų pernelyg padidintų mokesčių įplaukų netektis, susidarytų virš milijardo) eurų galėtume iš skurdo ištraukti socialiai remtinas šeimas, taip pat išspręsti universitetų ir sveikatos įstaigų skaudžiausias finansines problemas. Žinoma, jei populistams, skatinantiems rinkėjų pavydą daugiau dirbantiems ir uždirbantiems, tai rūpėtų…
Vertėtų pagirti Vyriausybės pasipriešinimą Seimo komiteto bandymams įvesti progresinį (padidintą) mokesčių tarifą ir didesniems dividendams, nors po „naktinės“ mokesčių reformos dividendus išsimokančių Lietuvoje asmenų nedaug beliko.
Jei Lietuvoje viršų paims populistinė, pavydu daugiau uždirbantiems paremta politika, Lietuvai ilgiems metams gresia provincialios Europos pakraščio skurdžios ir nykstančios šalies likimas.