Gediminas Žukauskas. Kauno valdžia parceliuoja Vičiūnų geriamo vandens vandenvietės žemę

Iškilo reali grėsmė kauniečių geriamo vandens šaltiniams. Kokį vandenį gers mūsų vaikai ir anūkai?

Šiuo metu sprendžiamas Kauno aprūpinimo geriamuoju vandeniu sistemos likimas – vandens išgavimo teritorijų parceliavimas pasiekė kritinę ribą. Gal tai šventinė ,,dovana“ miestiečiams minint prieš devyniasdešimt metų burmistro J. Vileišio atidarytą ir J. Tumo Vaižganto pašventintą centralizuotą miesto vandentiekio jubiliejų?

Vandenviečių plotai skanus kąsnis naujų sklypų formavimui. Tokių atvejų būta ir anksčiau, tačiau šiandieną užsimota plačiai ir ryžtingai. Kauno miesto taryba dar pernai gegužės 29 d. priėmė sprendimą mažinti Kauno Vičiūnų vandenvietės teritorijos apsaugines zonas. Iki šio meto informacijos apie ketinimų apimtis nebuvo pateikta. Praėjusią savaitę gauta informacija apie paruoštą miesto Tarybos sprendimo projektą „Dėl Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sudedamosios dalies – Kauno miesto Vičiūnų vandenvietės sanitarinių apsaugos zonų nustatymo specialiojo plano korektūros patvirtinimo“, kuriuo Vičiūnų vandenvietės teritorija mažinama ketvirtadaliu. Vandenvietė sumažės nuo esamo 27,8 hektarų ploto iki 20,7 hektaro t. y. 7,1 hektaro. Tai sudaro nei daug nei mažai, ketvirtadalį visos vandenvietės teritorijos. Vienas iš paaiškinimo variantų – sumažėjęs geriamo vandens vartojimas.

Istoriškai žvelgiant, Kauno centralizuotas vandentiekis buvo pastatytas ir pradėjo veikti dar 1929 m. Statyba tuo metu rūpinosi žymiausi to meto inžinieriai ir specialistai – S. Kairys, P. Andriulis ir kiti. Pastatytą vandentiekio sistemą atidarė burmistras Jonas Vileišis, pašventino kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas. Tai buvo didžiausia miesto vertybė, leidusi aprūpinti miestiečius švariu geriamu vandeniu ir atsisakyti atvirų gatvių kanalizacijos latakų. Nuo to laiko vandentiekio sistema buvo plėtojama ir vystoma geriausių europinių miestų pavyzdžiu. Vystant miesto infrastruktūrą buvo pastatytos trys vandenvietės, o taupant geriamąjį vandenį – įrengtas pramoninis vandentiekis. Pakeliami vandens kiekiai pasiekė 160 tūkst. kub. metrų per parą.

Miestui pajutus geriamojo vandens trūkumą, buvo išgręžti nauji gręžiniai ir sumontuota vandentiekio sistema Raudondvario vandenvietėje. Paruošti projektiniai pasiūlymai trūkstamo vandens kiekio išgavimui iš kitoje Kauno marių pusėje esančios Samylų vandenvietės. Atsirado šalininkų aktyviai siūlančių vandenį tiekti iš atvirų šaltinių. Laimei, jų siūlymai nebuvo priimti.

Žlugus sovietmečiui ir sunykus pramonei, sumažėjus Kauno gyventojų skaičiui, vandeniui pabrangus, pradėjus jį taupyti, pakeliamo vandens kiekis sumažėjo iki 70 tūkst. kub. metrų. Šiuo metu jungiantis naujiems vartotojams mieste ir aplinkinėse priemiestinėse zonose, taip pat didėjant miestiečių pajamoms, pakeliamo vandens kiekiai auga. Miestui toliau vystantis ateityje tikrai bus pasiekti buvusieji vandens kiekiai. Prieštarauti gali tik tie, kurie netiki Kauno veržlia perspektyva. Geriamo vandens ištekliai Lietuvoje yra didžiausia vertybė. Tai aktualu šiltėjant planetos klimatui ir mažėjant geriamojo vandens atsargoms.

Nepaisant sveikos logikos, Kauno miesto administracija ir miesto tarybos dauguma vis tik nusprendė mažinti Vičiūnų vandenvietę. Tokių bandymų būta ir anksčiau, tačiau jie nekėlė rimtesnės grėsmės vandens tiekimo sistemai. Sumažinus Kleboniškio vandenvietę, buvo užtamponuoti našiausi, puikios kokybės geriamojo vandens gręžiniai. Ženkliai sumažinta Petrašiūnų vandenvietės teritorija, perdavus privatizacijai iškyšulio teritoriją. Praėjusią Kauno miesto tarybos kadenciją, pasikeitus miesto tarybai, privatizacijos procesas buvo sustabdytas.

Dar vienas svarbus aspektas – Eigulių-Kleboniškio vandenvietė gauna vandenį iš Neries požeminio vandens baseino, kuris avarijos Astravo jėgainėje atveju bus užterštas radioaktyviu vandeniu. Pasibaigus Kleboniškio-Eigulių vandenvietės veiklai papildomus geriamojo vandens kiekius tektų paimti iš Vičiūnų ir Petrašiūnų vandenviečių, tačiau šios vandenvietės turi spręstinų problemų. Petrašiūnų vandenvietės iškyšulio gręžiniai jau užtamponuoti, teritorija atiduota miesto reikmėms. Senosios vandenvietės teritorijoje veikiančių kai kurių gręžinių vandenyje jau fiksuojami arseno junginiai. Jų kiekiai kol kas dar neviršija leistinų normų, bet negalime prognozuoti jų kiekio augimo ateityje. Vičiūnų vandenvietė tokių problemų neturi. Šioje vandenvietėje per metus išgaunama 5,7 mln. kub. m. maksimalūs vandens kiekis. Tai sudaro 24 proc. viso miestui reikalingo geriamo vandens. Tačiau gręžinių gyvavimo laikas tik apie 20 metų. Po to nauji gręžiniai rengiami kitoje vandenvietės teritorijoje, nes esamoje aplinkinis gruntas tampa nepralaidus vandeniui. Iškyla klausimas.

Kur teks gręžti gręžinius, užstačius vandenvietės teritoriją? Vandenvietė turi tris apsaugos zonas, kuriose tarša yra reglamentuojama. Sumažinus griežtos apsaugos zoną atsiranda požeminių vandenų užteršimo grėsmė ir netenkamos gręžinių plėtros perspektyvos. Visa Vičiūnų teritorija yra buvusi Nemuno baseino teritorija, todėl požeminiai sluoksniai sudaryti tik iš žvyro ir smėlio nuogulų. Nėra jokių stabilių molingų grunto sluoksnių, kurie apsaugotų nuo taršos infiltracijos į gręžinius iš gyvenamųjų teritorijų. Savaime aišku, kad požeminio vandens infiltracija vyksta ne tik nuo upės, bet ir nuo gyvenamų teritorijų. Tai kelia didelę grėsme viso požeminio vandens baseino užteršimui. Pastačius apatinėje vandenvietės teritorijoje gyvenamus namus, ne tik bus atimta teritorija naujų gręžinių įrengimui, bet žymiai padidės požeminio vandens baseino tarša.

Ką privalome daryti?

1. Kategoriškai uždrausti esamų vandenviečių teritorijų mažinimą išsaugant geriamo vandens išteklius ateities miesto žmonėms.
2. Vandenviečių apsaugai Vyriausybė, Seimo Aplinkos apsaugos komitetas, Seimas privalo skubiai priimti visus būtinus teisės aktus uždraudžiančius mažinti požeminio geriamojo vandens išgavimo vandenviečių teritorijas.
3. Seime paruošti konkretų įstatymo projektą saugantį Lietuvos požeminio vandens atsargas nuo savivaliavimo.