Giedrė Purvaneckienė. 16 dienų prieš smurtą: dar kartą apie Stambulo konvencijos ratifikavimą

Lapkričio 25 d., Tarptautinę smurto prieš moteris panaikinimo dieną, prasidėjusi tarptautinė kampanija „16 dienų prieš smurtą“ jau įpusėjo ir tęsis iki gruodžio 10 d. Jos metu daug kalbama apie įvairias priemones, galinčias pasitarnauti smurto prieš moteris panaikinimui. Lietuvoje pažanga juntama, tačiau trūksta labai daug, kad pasikeistų kultūra, kad smurtas taptų visiškai netoleruojamu visuomenėje.

Vienas iš reikšmingiausių teisinių aktų, galinčių pakeisti situaciją ir būti tiesiog vadovėliu norintiems panaikinti smurtą – taip vadinama Stambulo konvencija (pilnas pavadinimas – Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo).

Lietuva yra pasirašiusi šią konvenciją, tačiau dar neratifikavusi, ir jos normos teisinėje sistemoje kol kas tiesiogiai negalioja. Todėl nutariau žvilgterėti į Europos Tarybos puslapį ir patikrinti, kiek šiuo metu Europos ir Europos Sąjungos narių yra pasirašiusios ir ratifikavusios šią konvenciją. Šios analizės rezultatai tokie:

Iš 47 Europos Tarybos narių pasirašė 46. Nepasirašė tik viena – Rusija. Ratifikavo 34 ET narės.

Visos 28 Europos Sąjungos šalys narės pasirašė konvenciją. Ratifikavo – 21. Neratifikavo 7: Bulgarija, Čekija, Jungtinė Karalystė, Latvija, Lietuva, Slovakija ir Vengrija. Galimos kelios prielaidos, kodėl šioms šalims trūksta politinės valios ratifikuoti šią konvenciją:

- Smurtinė kultūra per giliai įsišaknijusi visuomenėje, ypač tarp tų valdančiųjų, kurių politinė valia nulemia sprendimą neratifikuoti konvencijos;

- Rusijos antivakarietiška ideologija, skleidžiama taip vadinamais „minkštaisiais“ būdais, nugali demokratinę ideologiją;

- Katalikiškos šeimos vertybės neleidžia priimti konvencijos nuostatų (ši versija labai populiari Lietuvoje).

Tačiau pažvelgus į ratifikavusių konvenciją ir jos neratifikavusių šalių sąrašus, trečią prielaidą galime drąsiai atmesti. Pačios katalikiškiausios ES šalys – Airija, Italija, Ispanija, Lenkija, Malta – ratifikavo, o tarp neratifikavusių tik Lietuva galėtų girtis savo katalikiškumu, kiek mažiau – Slovakija ir Vengrija. Bulgarai – stačiatikiai, anglai ir latviai – protestantai, o Čekija – viena iš labiausiai pasaulietinių valstybių, joje daugiau kaip pusė gyventojų neišpažįsta jokios religijos. Nėra tarp šių šalių religinės vienovės.

Bet tarp 6 iš 7 neratifikavusių šalių yra vienas bendras bruožas – jos iš buvusio tarybinio bloko. O labiausiai prieš šią konvenciją kovojanti šalis – Rusija. Ji vienintelė iš visos Europos net nepasirašė konvencijos.

Maža to, ji aktyviai prieš ją kovoja, skleisdama visokius išsigalvojimus ir kaltindama vakarietišką kultūrą, ardant šeimą, ir tuo pačiu bandydama įpiršti mintį, kad Vakarų demokratija – ne „mūsų“ kultūra. Jos galinga propagandinė mašina, matyt, parengia „paruoštukes“ konvencijos priešininkams buvusiose tarybinio bloko šalyse.

Tuos pačius argumentus ir netgi išsireiškimus galima aiškiai išgirsti iš jų lūpų – jie žodis žodin sutampa Latvijoje, Lietuvoje, Slovakijoje, Vengrijoje. Peršasi akivaizdi išvada – tarpusavyje susipynusios pirmos dvi prielaidos ir nulemia politinės valios stoką ratifikuoti Stambulo konvenciją.