Ministerijų kadrilis prasidėjo nuo idėjos iškelti Žemės ūkio ministeriją į Kauną. Visa tai nėra jokia naujiena. Prieš kelis dešimtmečius Nikita Sergejevičius Chruščiovas buvo įsakęs perkelti Lietuvos žemės ūkio ministeriją iš Vilniaus į Dotnuvą. Liudininkai sako, kad ministerija netgi buvo perkelta ir pora mėnesių egzistavo Dotnuvoje.
Gal kam nors iš „valstiečių“ Chruščiovo laikų idėjos kelia nostalgiją? Iš kitos pusės, šis žingsnis man primena kitą rusišką motyvą – Krylovo pasakėčią apie kvartetą. Matyt, nelabai sekasi „groti“ tai vyriausybei, kuri imituoja darbą, perkeldama ministerijas, pertvarkydama ir reformuodama. Be aiškių argumentų. Ir nė kiek nesijaudindama, kad tokios imitacinės reformos kainuoja didžiulius pinigus. O pasekmės – per langus lipantys mokytojai, streikuojantys medikai ir suerzinta visuomenė.
Vieno nepaskirto ministro klausimą, pasirodo, „valstiečiai“ gali išspręsti visiškai paprastai. Palikdami ministeriją keletą mėnesių be ministro (o kam jis reikalingas?) arba sujungiant dvi ministerijas (pvz., Aplinkos ir Energetikos). Šiuo atveju jau be jokių argumentų ir planų ar skaičiavimų, kiek tas kainuotų.
Ir dvigubai gaila, kad prezidentė užkibo ant stereotipų kabliuko ir pareikalavo iš moters tokios kompetencijos, kokios anksčiau nereikalavo, skirdama šios Vyriausybės ministrus vyrus. Nes, žinia, vyrai iš prigimties kompetentingi. Pavyzdžiui, Giedrius Surplys, iki paskyrimo žemės ūkio ministru neturėjęs nieko bendro su žemės ūkiu. Ir dar aiškėja, kad į rinkimus ėjo nešvariai.
Man atrodo, kad Irmos Gudžiūnaitės nepaskyrimas ministre išeis jai tik į naudą, nes antifeministinės kultūros valdantieji greičiausiai būtų ją „suėdę“. Ji jau iškart tapo taikiniu, kai politologai irgi pasidavė stereotipams ir viceministre dirbančią moterį apšaukė praktikante ar žemo lygio padalinio vadove.
Lyčių bei šeiminės padėties klausimas buvo įpintas ne tik į ministerijų istorijas, bet ir kitus politinės (ne)kultūros pasireiškimus. Nežinau, kas sugalvojo tas nesąmones apie prezidento, turinčio šeimą, privalumus ir prezidentūroje krykštaujančius (savo) vaikus, bet jei tai kandidato į prezidentus patarėjai įvaizdžio klausimu, geriau jau juos atleisti. Taip pat labai abejoju, ar dera bent su minimaliu kultūros (ne tik politinės) lygiu tokie pareiškimai, kaip „prezidentė meluoja“.
Puidoko kandidatavimas į prezidento postą, aišku, jau blanksta nesąmonių sraute, bet ši žinia tik parodo, kad nesąmonės tęsiasi ir tęsis. Žinoma, būti renkamas prezidentu jis turi teisę, kaip ir kiekvienas Lietuvoje gimęs, turintis per 40 m. ir atitinkantis rinkimų reikalavimus, pilietis. Bet jei Puidokui pavyktų surinkti reikiamus parašus ir lėšas užstatui, jis, ko gero, būtų pats nebrandžiausias tarp visų laikų kandidatų į prezidentus.
Juk per mokytojų streiką, Kručinskų šeimos atveju ir ypač per mergaitės įvaikinimo į Naująja Zelandiją istoriją jis tiek „privirė košės“, kad dar ilgai ji nebus išsrėbta. Neturėdamas nė lašo profesionalumo nei švietimo, nei vaiko gerovės srityse, su komjaunuolišku entuziazmu ir Seimo nario mandatu pradėjo kištis ten, kur neišmano. Mokytojams gal labai ir nepakenkė, jie įpratę prie visokių išsišokimų, bet mergaitės ir jos artimųjų gyvenimą tikrai sujaukė. Gal ir negrįžtamai. Ir nejaučia jokios atsakomybės.
Liūdna. Ir kuo toliau, tuo labiau nesitiki, kad ateinančių rinkimų kampanijos bus politiškai korektiškos.