Ką ši naktis ir šios aukos mums reiškia dabar? Norėčiau tikėti, kad Sausio 13-osios įvykiai visam laikui išliks mūsų atmintyje. Esu tikras, kad tiek televizijos ir radijo dokumentika, tiek rašytinė istorija išlaikys tų įvykių reikšmingumą ateities kartoms.
Bėgant laikui, ypač dabar, kai visai šalia Lietuvos Ukrainos žmonės gina savo laisvę, neabejotinai išgryninsime ir tos nakties legendą, būtiną norint istoriškai įamžinti tuos, kurie savo gyvybėmis padėjo suręsti pamatą laisvai Lietuvai.
Žvelgiant į praėjusio amžiaus istoriją, dažnai pažymima, kad sovietų imperija žlugo „taikiai“, o Vakarų ir JAV laimėtas Šaltasis karas baigėsi be šūvio. Vis dėlto Lietuvoje mes gerai suprantame, o ir Sausio 13-oji iškalbingai primena, kad šūviai ir kraujas buvo. Ši naktis ir buvo mūsų nepriklausomybės karas. O tie keturiolika didvyrių yra mūsų laisvės karo didvyriai.
1991-aisiais, tuo revoliucinio neužtikrintumo laiku, kai planinė ekonomika griuvo, o nauja tvarka dar nebuvo susikūrusi, kai sovietų kariai vis dar buvo mūsų žemėje, žmonės laisvę pasirinko ginti be jokių garantijų, bet su giliu įsitikinimu, kad už ją verta mirti.
Juos vedė laisvės ir pasiaukojimo dvasia, o ne gyvenimo socialiniuose tinkluose saviapgaulė. Jie ėjo ne „palaikinti“ ar komentuoti virtualių draugų virtualioje erdvėje, o surėmę pečius su tikrais, gyvais bendražygiais, ėjo ginti tikros laisvės nuo tikrų priešų ir buvo pasirengę aukoti tai, kas tikra ir brangiausia – gyvybę.
Šiandien svarbu sugrąžinti žmones iš virtualios, įsivaizduojamos tikrovės į realybę. Nes laisvę galime apginti ne feisbuko paskyroje, o imdamiesi konkrečių veiksmų visi drauge.
Laisvės dešimtmečiai buvo pilni pergalių ir pralaimėjimų, vilties ir nusivylimų, bet mes visada ryžtingai žengėme į Vakarus. Net ir po finansų ir ekonomikos krizių, pandemijos, karo kaimynystėje mes gyvename geriau ir esame saugesni nei bet kada praeityje. Narystė Europos Sąjungoje suteikė ekonominio stabilumo pagrindą, o NATO išskleidė saugumo skėtį, be kurio užsienio investicijos niekada nebūtų pasiekusios Lietuvos.
Todėl šiuo metu, kai esame laisvi, saugūs ir gyvename gerai, galbūt tinkamas laikas užduoti tą patį klausimą – už ką vertą mirti šiandien?
Šis klausimas – karininkui esminis. Afganistano ar Irako karo veteranai yra man minėję, kad kovos įkarštyje kariai kovoja ir miršta vienas už kitą. Draugas už draugą, brolis už brolį. Nes, kai kulkos zvimbia, ne laikas ieškoti abstrakčių idealų – privalote gelbėtis ir gelbėti savus.
Aš tikiu – tik tikėti ir galiu, – kad mes esame pasirengę ir pasiryžę apginti Lietuvos laisvę – ne tik idėją, bet ir gyvenimo būdą, tradicijas, kultūrą, visa tai, ką sukūrėme per pastaruosius tris dešimtmečius.
Vis dėlto tikėti neužtenka. Sąjūdžio galia ir laisvės alsavimas 1991-aisiais buvo ir Lietuvos žmonių vienybės rezultatas. Taip, visi vieningai tikėjome laisve ir tuo, ką ji atneš. Dabar tos vienybės nebėra. Vyrauja susiskaldymas, susipriešinimas, tarpusavio panieka, žeminimai ir nesikalbėjimas. Ši atskirtis, deja, ne tik atneša populizmo bangą, bet ir didina visuomenės nusivylimą, pesimizmą – tikėjimą, kad rytoj bus blogiau nei šiandien.
Ar susipriešinę ir netikėdami, kad rytojus bus geresnis už šiandieną, tikrai žinome, dėl ko verta mirti? Tad būtent dėl vienybės stokos šalyje politinių lyderių pareiga išlieka ta pati, kaip ir prieš trisdešimt ar šimtą metų, – pateikti geresnės ateities viziją, sutelkti tautą ir įkvėpti piliečius, kad aiškiai žinotume, už ką kovojame ir ką verta ginti. Mažiausia, ką privalome padaryti, tai įrodyti sau patiems ir mūsų žuvusiems didvyriams, kad jų aukos nebuvo perniek ir kad kelio į šviesą nepametėme.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.