Paklauskite savęs, kiek ir kokių meno paslaugų mokinys gali nusipirkti už šią sumą? Geriausiu atveju, vieną, o likusių pinigų neužteks net autobuso bilietui, kad vaikas galėtų iki tos paslaugos nukakti. Todėl į Kultūros pasą šiandien galima žiūrėti tik kaip į ypač šykštų valstybės pinigų pabarstymą mokiniams. Vienas apsilankymas kino teatre per metus – ar tai ne pasityčiojimas?
Įdomiausia tai, kad kultūros ministras Simonas Kairys apie šią problemą per savo kadenciją net neužsiminė. Atrodo, kad jam Kultūros paso programa arba nerūpi, arba jis nesupranta, kokia turėtų būti šios programos tikroji funkcija. Tą rodo ir paties ministro žodžiai. Paklaustas, kodėl finansavimas Kultūros paso programai mažėja, S. Kairys bandė išsisukinėti: „Švietimo ministerija vien šiais metais turi dar virš 2 mln. eurų vertės eilutę, kuri skirta pažintinėms moksleivių veikloms, yra tas pats neformalus švietimas ir visa jo sistema“.
Kitaip tariant, S. Kairys nėra net suinteresuotas, kad Kultūros paso finansavimas augtų. Taip susidaro vaizdas, kad S. Kairys yra ne kultūros ministras, o Finansų ministerijos atstovas spaudai. Turėkite drąsos, ministre, apginti savo atstovaujamos srities interesus Vyriausybėje! Juolab, kad neformalaus švietimo sistema taip pat yra didelėje finansinėje krizėje.
Jeigu norime, kad Kultūros pasas išties atlieptų savo funkciją, t. y. iš esmės skatintų mokinių kultūrinį pažinimą, šios programos finansavimas privalo kilti. Tai svarbu ne tik mokiniams, jų šeimoms, bet taip pat ir kokybiškų meno paslaugų plėtrai visoje Lietuvoje. Juk, kaip teigia ekspertai, tik ankstyvas kultūros pažinimas gali padėti sukurti kultūros vartojimo, vertinimo įprotį.
Jeigu jaunas žmogus nuo mažens nematė kokybiško teatro, muzikos, šokių ir kitų menų – jį prisikviesti į kultūrinius renginius vėliau bus neįmanoma. Taigi vaikų ankstyvas dalyvavimas kultūroje yra svarbus visai mūsų visuomenei – tik taip galime tikėtis turėti kritiškai mąstančią visuomenę, kuri iš kultūros srities tikisi ne popsinių linksmybių ir kičo, o kokybiško, išliekamąją vertę turinčio meno.
Tačiau pirmiausia prisiminkime, kaip veikia Kultūros pasas. Šios priemonės tikslas – suteikti galimybę mokiniams nemokamai gauti kultūros ir meno paslaugų. Kultūros pasas leidžia pasirinkti iš paslaugų rinkinio, kuris yra sudaromas iš vertinimo kriterijus atitinkančių Lietuvos kultūros ir meno paslaugų teikėjų paraiškų, pateiktų viešojo kvietimo metu. Kad su Kultūros pasu siejamos paslaugos būtų kokybiškos, jų atitikimą kriterijams vertina Kultūros paso ekspertų komisija.
Panašias programas turi ir kitos Europos Sąjungos šalys: antai Prancūzija siūlo jaunimui 300 eurų vertės kultūros pasą. Vokietijoje kultūros pasas yra suteikiamas nuo aštuoniolikos metų ir jo vertė taip pat siekia 300 eurų. Tuo tarpu Italijoje jaunuoliams skiriami net 500 eurų kultūros pažinimui. Panašią paramą kultūriniam jaunimo pažinimui skiria Ispanija, Italija, Jungtinė Karalystė, Skandinavijos šalys ir kt. Jaunuoliai, kitaip tariant, gali tuos pinigus išleisti, kaip tik nori: eiti į spektaklius, teatrą, pirkti knygas ir pan. Ir štai, pasižiūrėkite, kokią sumą Lietuva skiria kultūros pasui – 11 eurų per metus. Štai toks „nedidelis“ skirtumas: 300–500 eurų ir 11 eurų.
Tad kyla klausimas, ką realiai galima nuveikti su Kultūros pasu šiandien? Ogi nelabai ką. Kadangi suma tokia maža, mokyklos tiesiog vaikus sumeta į autobusą ir vieną kartą per metus nuveža juos į kino teatrą. Ar tai galima vadinti kokybišku kultūros vartojimu ir kultūros pažinimo įpročio gilinimu?
Apie jokią meno paslaugos kokybę čia kalbėti net neverta. Valstybė turėtų kuo skubiau keisti Kultūros paso politiką ir užtikrinti, kad kiekvienas vaikas tam tikrą valandų kiekį skirtų kokybiškai kultūrai. Ir tai bus galima įgyvendinti tik tada, kai pradėsime į Kultūros pasą žiūrėti rimtai, t. y. kaip į galimybę brandinti visuomenės kultūros vartojimo įpročius. Dabar Kultūros pasas veikia tik kaip mažo kiekio pinigų paskirstymo programa, kuri nesukuria jokio realaus pokyčio.
Reikia taip pat prisiminti, kad Kultūros paso programa nepadeda spręsti kultūros paslaugų atskirties tarp regionų ir didmiesčių. Nepamirškime, kad didžioji dalis kokybiškų meno renginių vyksta Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. O štai likusi Lietuvos dalis dažnu atveju yra palikta kultūros renginių vakuume.
Kultūros paso programa, jeigu ji būtų geriau finansuojama ir geriau informuotų mažesniuose miestuose gyvenančius žmones apie vykstančius kultūros renginius, galėtų padėti mažinti šią kultūros paslaugų prieinamumo nelygybę. Užtektų Kultūros pasui skiriamą sumą padidinti ir jau kultūros paslaugų tiekėjams būtų kuriama paskata atvežti daugiau paslaugų į regionus. Kitaip tariant, iš karto didėtų kultūros paslaugų paklausa visoje Lietuvoje.
Dar kartą pabrėžiame: Kultūros pasas gali tapti įrankiu, stiprinančiu mūsų ateities kartų kultūrinį pažinimą. Tačiau šiandien, deja, ši programa yra tik tokio įrankio iškamša, kuri nesukuria realių rezultatų. Pirmiausia, ši priemonė – Kultūros pasas – turėtų būti geriau finansuojama. Antra, visuomenė turėtų būti geriau informuojama apie jos naudojimą. Ir trečia, meno paslaugų vertinimo kriterijai turi būti tokie, kad kokybišką meną kuriantiems kūrėjams nereikėtų varžytis su saviveiklininkais.
S. Kairys turėjo visą kadenciją siekti, kad šie trys tikslai būtų įgyvendinti, t. y. pakovoti už Kultūros paso programos sėkmę. Deja, kaip matome, jis per ketverius metus tam neskyrė nė minutės.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.