Deja, tai, kad pastaruoju metu iš ligoninių bėga medikai, kelių infrastruktūra pasiekė kritinę būklę, mokytojai nebesupranta, kaip dirbti, jų profesiją paskelbus prestižine, o valstybės ir verslo paslaugų tinklas tik traukiasi, verčia klausti: o kokia yra šios daugumos regioninė politika?
Apie tai rugsėjo 28 d. diskutavome Seimo plenarinių posėdžių salėje su kolega Aurelijumi Veryga, Klaipėdos rajono meru, Lietuvos savivaldybių asociacijos viceprezidentu Broniumi Markausku, Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentu profesoriumi Liutauru Labanausku, Lietuvos verslo konfederacijos prezidentu Andriumi Romanovskiu ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentu Alvydu Stulpinu, kuris ir atsakingas už regioninę politiką. Diskusijos įrašą galite rasti Seimo archyvuose. Esminis klausimas, kurį uždaviau savo pranešime: kelintais metais neteksime man taip brangaus Skuodo?
46 savivaldybėse mažėja gyventojų skaičius
Remiantis Registrų centro duomenimis, per 2 metus, nuo 2021 iki 2023 m., gyventojų skaičius sumažėjo net 46 Lietuvos savivaldybėse! Biržų, Ignalinos, Kelmės, Kupiškio, Lazdijų, Pakruojo, Pasvalio, Rokiškio, Šakių, Šilalės rajonuose gyventojų sumažėjo po 4 proc. O Pagėgių ir Skuodo savivaldybėse – net daugiau kaip po 5 proc.
Gyventojų skaičius paaugo tik 14 savivaldybių – iš principo, didmiesčiuose ir kurortuose.
Be vidinės gyventojų migracijos jaudina ir vėl galvą kelianti emigracija į užsienį. Lietuvos duomenų agentūros duomenimis, 2022 m. sausio–rugpjūčio mėnesiais iš Lietuvos išvyko dukart daugiau asmenų nei 2021 m. tuo pačiu metu. Didžiąją dalį išvykusiųjų – 18 tūkst. – sudarė Lietuvos piliečiai.
Taigi galime paskaičiuoti, kad nepakitus tendencijoms, maždaug 2060 metus Lietuva jau pasitiks be Skuodo ir Pagėgių! O Kovo 11-osios 80-metį 2070 metais švęsime jau tik didmiesčiuose ir kurortuose.
Atotrūkis tarp Vilniaus ir likusios Lietuvos tik didėja
Kiekvienas regioninės politikos teoretikas pasakys, kad pakeisti natūralią žmonių tėkmę į didmiesčius ir turtingesnes šalis galima veikiant dviem kryptimis: a) kuriant darbo vietas; b) užtikrinant kokybiškas paslaugas ir jų greitą pasiekiamumą, kad ir kur žmogus gyventų.
Deja, pati dabartinė Vyriausybė savo 2022 m. ataskaitoje pripažįsta, kad ekonominis atotrūkis tarp Vilniaus apskrities ir likusių apskričių, vertinant bendrąjį vidaus produktą (BVP) vienam gyventojui, tik didėja. Na, o paslaugų pasiekiamumo pokyčius geriausiai iliustruoja situacija Klaipėdoje, kur pacientai turi stotis į gyvą eilę, kad galėtų būti įrašyti į skaitmeninę eilę pas gydytojus.
Puikiai atsimename, kad tvirtinant XVIII Vyriausybės programą, kilo įtarimų, jog didelė dalis regionų plėtros idėjų yra nuplagijuota nuo Regioninės politikos baltosios knygos, nenurodant pirminio šaltinio. Priminsiu, kad tą Regioninės politikos baltąją knygą rašiau ne aš; ją ilgus mėnesius derėdamiesi sukūrė ministerijų, savivaldybių, verslo ir bendruomenių vadovai bei mokslininkai. Taigi plagijavimas būtų tik pusė bėdos... Deja, akivaizdu, kad netgi tos idėjos, kurios buvo nusirašytos ir paskelbtos kaip savos, nėra įgyvendintos.
Nepasiekti Vyriausybės tikslai
Pateiksiu tik trumpą dabartinės Vyriausybės programoje nurodomų sėkmės rodiklių analizę.
174.1. punkte pažadėta bendradarbiaujant su regionų atstovais parengti Nacionalinę regionų plėtros programą, kurios sudedamoji dalis – efektyvus ir specializuotas ekonomikos augimo planas kiekvienam regionui. Programa parengta 2022 m., tačiau ten nė žodžiu neužsimenama apie ekonomikos augimo planą kiekvienam regionui.
174.2. punkte įtvirtintas dar XVII Vyriausybės suplanuotas tikslas, kad ES struktūrinių fondų lėšų dalis, perskirstoma per regionų plėtros tarybas, sudarys 30 proc. Deja, šis rodiklis toli gražu nepasiektas. ES investicijos vėluoja, o ir skirstomos jos ne taip, kaip buvo numatyta, – ne suteikiant visišką sprendimo teisę regionams, o tiesiog nuleidžiant jiems ministerijų aprašus ir regionus padarant tiesiog ministerijų planų įgyvendintojais.
179.1. punkte numatyta stiprinti regionų plėtros tarybas, užtikrinant tolesnį iki šiol jose dalyvavusių socialinių partnerių įtraukimą į regionų plėtros tarybų veiklą lygiateisiais pagrindais, o ne patariamojo balso teise. Tai irgi nepadaryta, todėl, kaip išsireiškė A. Stulpinas, kiekvienas pramonininkas pasakys, kad regioninės politikos Lietuvoje nėra, nes verslas tiesiog nėra tokios politikos sprendimų dalininkas.
Dar yra toks 179.4. punktas, kuris iš viso atrodo kaip anekdotas, nes jame Vyriausybė įsipareigojo sudaryti lygias galimybes gauti kokybiškas viešąsias paslaugas visų regionų gyventojams. O šalyje vyksta šliaužianti optimizacija.
Yra dar toks Vyriausybės programos projektas – „Gyvybingas kaimas“. Kaip sekasi jį įgyvendinti, turbūt geriausiai parodė ūkininkų streikas prie Seimo. Nenuostabu, kad nei 2021 m., nei 2022 m. savo veiklos ataskaitose Vyriausybė nė žodžiu neužsiminė apie pažangą kuriant tą „Gyvybingą kaimą“. O ir pažangai žemės ūkio srityje neskirta beveik nieko.
Taigi tenka konstatuoti, kad regioninė politika pastaraisiais metais nebuvo net deklaratyvi. Ji tebuvo imitacinė arba jos visai nebuvo, ką liudija ir 2022 m. Vyriausybės ataskaitoje pripažintas neigiamas esminio regioninės sanglaudos rodiklio pokytis: vidutinis BVP vienam gyventojui nuokrypis regionuose, palyginti su šalies BVP vienam gyventojui, padidėjo.
Sūduva 2033
Ar įmanoma ištrūkti iš įprastinio užburto rato – mažėjant žmonių, mažėja paslaugų, todėl mažėja žmonių, – netrukus diskutuosime ir Šakiuose, kur spalio 9 d. įvyks konferencija „Sūduva 2033“. Ten susirinkę Lietuvos nacionalinės ir vietos valdžios institucijų vadovai, verslo konfederacijų prezidentai, mokslininkai, verslo ir bendruomenių lyderiai iš Lietuvos ir Lenkijos bandys pažvelgti bent dešimtmetį į priekį ir susitarti dėl ilgalaikių darbų, būtinų, kad mūsų savivaldybėse pagaliau pradėtų didėti žmonių skaičius. Vieta prie stalo dar laisva ir Tau!