Ar Regionų ministerija galėtų išspręsti tokias problemas, kaip regionų tuštėjimas, mokyklų ir ligoninių uždarymas, neasfaltuoti keliai?
Dilema, su kuria susidūrė dabartinė Vyriausybė, visiškai apleidusi regioninę politiką, buvo bandymas suderinti du sunkiai suderinamus dalykus. Viena vertus, optimizuojamas valstybės aparatas. Tai verčia uždarinėti mokyklas, retinti gydymo įstaigų tinklą, naikinti pašto skyrius. Kita vertus, kalbama apie tai, kad regionuose būtina kurti darbo vietas. Šiedu dalykai paprasčiausiai nedera.
Jeigu prieš keletą metų girdėjome, kad Lietuvą „trinkelizuojame“ už ES lėšas, užuot kūrę darbo vietas, šiandien su darbo vietomis didelių problemų neturime. Taip, dauguma jų ne itin gerai apmokamos, taip, Lietuvos ekonomika nėra labai naši, tačiau darbdaviai darbuotojų ieško su nemokamo maitinimo, transporto ir kitokių papildomų naudų pasiūlymais. Ir perspėja optimizatorius: jeigu valstybė retins savo paslaugų tinklą, tai ko gi žmogui gyventi ir dirbti mažesniame miestelyje? Juk čia jis negaus kokybiškų sveikatos, švietimo ir kitų paslaugų.
Taigi magiškas ratas užsidaro: mažėja gyventojų skaičius, todėl mažiname valstybės paslaugų tinklą, todėl gyventojų skaičius mažėja dar greičiau.
Regioninė politika priklauso tikėjimo sričiai
Kiekviena Lietuvos politinė jėga mušasi į krūtinę, kad reikia pasirūpinti švietimu ir regionine politika. Tai – dalykai, apie kuriuos visi šaukia, bet niekas netiki, kad ką nors galima padaryti. Tokie ir rezultatai.
Prieš keletą metų šiame lozunginių rūpesčių sąraše dar puikavosi demografija, bet panašu, kad ši sritis išsėmė tikėjimo ja kreditą.
O jeigu mes vis tik prisiverstume patikėti, kad ryžtinga regioninė politika gali pasipriešinti natūralioms rinkos tendencijoms: bėgam į miestus, iš ten – į Vilnių, o tada varom iš Lietuvos?
Optimizavimo ir regioninės politikos dilemos sprendimas – aiškus apsisprendimas, kad valstybė egzistuoja ne tam, kad sutaupytų kuo daugiau mokesčių mokėtojų pinigų, bet tam, kad už tuos pinigus teiktų kokybiškas ir lengvai prieinamas paslaugas, kad ir kur žmonės gyventų. Kaip sako verslas: mes mielai mokame mokesčius, bet gal galite parodyti, kur juos padedate?
Taip, mokyklų, gydymo įstaigų ir kitų paslaugų tinklo išlaikymas kainuos brangiau ir bus sunku surasti specialistų. Tačiau valstybės įstaigos ir agentūros tam ir reikalingos, kad spręstų iššūkius, o ne biurokratizuotai dokumentuotų esamą padėtį.
Ypač tai taikytina Finansų ministerijai, kuriai būtų sveika pagaliau pakelti akis nuo buhalterinių lentelių ir pamatyti, kad kartais, sumažinus mokesčius ar suteikus lengvatų, nutinka taip, kad biudžetas ne sumažėja, bet padidėja. Plečiasi verslai, auga vartojimas ir žmonės mielai susimoka papildomai už savo sėkmę.
Kaip institucionalizuoti prioritetą regionams
Jeigu norime, kad Šakiuose, Plungėje ir visoje Lietuvoje žmonės liktų, dirbtų ir augintų vaikus, regioninė politika turi tapti horizontaliu prioritetu ir ekonomikos, ir švietimo, ir sveikatos, ir užimtumo, ir susisiekimo, ir visose kitose politikose.
Regionų ministerijos įsteigimas gali pasitarnauti regioninio dėmens įtvirtinimui visose šakinėse politikose. Svarbiausia, kad regionų politika (o ne optimizavimas) būtų visos valstybės (Prezidento, visos Vyriausybės ir Seimo) neginčijamas prioritetas.
Instituciškai tai galima įtvirtinti ne tik atskira Regionų ministerija, bet ir suteikiant vicepremjero įgaliojimus ministrui, atsakingam už regioninę politiką (šiuo metu tai būtų vidaus reikalų ministras), arba pagaliau apverčiant regioninės politikos sprendimų logiką ir leidžiant Regionų plėtros taryboms be jokių šakinių ministerijų nurodymų priimti kiekvienai apskričiai reikalingiausius sprendimus.
Taigi a) Valstybė turi rimtai, o ne vien madingais lozungais įsipareigoti regioninei politikai, b) Regioninė politika turi tapti horizontaliu prioritetu visoms šakinėms politikoms, c) Negali būti jokių sprendimų apie Regionų ministeriją ir regionų politiką be Lietuvos savivaldybių asociacijos pritarimo.
Labai svarbu į regionų plėtros sprendimus įtraukti ir verslo atstovus. Todėl būtina suteikti verslui balso teisę Regionų plėtros tarybose.
Kokias funkcijas turėtų Regionų ministerija
Atskiros regionų ministerijos veikia 4 Europos Sąjungos valstybėse narėse: Čekijoje, Bulgarijoje, Prancūzijoje ir Portugalijoje. 3 šalys turi Regionų ir ES fondų ministerijas: Lenkija, Kroatija ir Slovėnija. Mūsų kaimynai latviai yra įsteigę Aplinkos ir regionų ministeriją, o Estijoje veikia Regionų ir žemės ūkio ministerija. Panašų modelį turi ir Švedija.
Ispanijos Teritorijų politikos ir demokratinės atminties ministerija, ko gero, yra artimiausia tam, apie ką garsiai mąsto ir Lietuvos Premjerė Ingrida Šimonytė. Šios ministerijos kompetencija – regioninė sanglauda ir viešasis sektorius. Mūsų atveju, tai būtų primityviausias dabartinių Vidaus reikalų ministerijos (VRM) funkcijų atskyrimas. VRM liktų grynai statutine ministerija, o regioninė politika ir viešasis sektorius taptų naujosios ministerijos valdymo sritimi.
Bijau, kad tai nesuteiktų būtino kompleksiškumo regioninei politikai, nes šiuo metu VRM iš principo neformuoja regioninės politikos, o tik administruoja Europos regioninės plėtros fondo lėšas, aptarnaudamas šakines ministerijas. Kadangi tų lėšų – daug, jomis uždangstomos ir Švietimo, ir Socialinės apsaugos ir darbo, ir Sveikatos apsaugos, ir kitų ministerijų resursų skylės. Paskutiniai sprendimų grandinėje lieka tie, kurie turėtų būti pirmi – regionai, – nes Regionų plėtros tarybų sprendimai yra griežtai įsprausti į šakinių ministerijų rodiklių Prokrusto lovą.
Tad kodėl nepažiūrėjus naujoviškai ir nepriskyrus naujajai Regionų ministerijai tam tikrų Ekonomikos ir inovacijų ministerijos, Švietimo, Sveikatos, Aplinkos apsaugos ir kitų ministerijų funkcijų? O viešojo sektoriaus reikalai galėtų tapti Teisingumo ministerijos kompetencija.
Taigi variantų yra, jei patikėsime, kad regioninė politika Lietuvoje gali pasisekti.
Žemiausiai kabantis vaisius – situacija, kad vis dar į Europos ministrų tarybos posėdžius, kur kalbama apie regioninę politiką, siunčiame finansų, o ne vidaus reikalų ministrą. Pradėkime nuo šio pokyčio.