Lyginant 2004 m., kai tapome ES nariais, ir 2024 m., vidutinis atlyginimas ir vidutinė senatvės pensija Lietuvoje išaugo penkis kartus! Manau, tą daugelis pajutome savo kailiu.
Galime panaudoti ir dar labiau stulbinamą palyginimą. Nuo 1990 m., kai tapome laisvi, iki dabar vidutinis darbo užmokestis išaugo net 13 kartų (1994 m. – 94 eurai, 2024 m. – 1249 eurai). Pensijos padidėjo dar daugiau – 15 kartų (1994 m. – 36 eurai, 2024 m. – 539 eurai).
Šiuo metu infliacija Lietuvoje yra mažiausia ES, atlyginimų augimas – apie 10 procentų, bedarbystės lygis – tik 7 procentai, o gyventojai į bankus pasidėjo rekordinius milijardus eurų. Rojus, ne Lietuva!
ES ekonomika pateko į duobę
Tik štai klausimas: ar mes matome ūmų pagerėjimą prieš krizę, ar tvarų ekonomikos stebuklą? Siekiant tai suprasti, prieš akis – niūrus ES ekonomikos rūkas. Tokių šalių, kaip Vokietija ar Prancūzija, bendrojo vidaus produkto kreivė vos vos atsikelia nuo 0 proc. Suomijos ekonomika iš viso neauga, todėl vyriausybė priversta svarstyti pensijų ir kitų socialinių išmokų karpymą. Prekyba mąžta (tą matome ir krintančiuose Lietuvos eksporto bei importo rodikliuose).
Priežastys?
Nuoširdi „padėka“ Europos Centriniam Bankui, kuris vis dar nemažina paskolų palūkanų normų (ačiū už mano išaugusią būsto paskolą, ačiū už Lietuvos bankų artimilijardinį pelną, net įvedus „solidarumo“ mokestį). Tuo tarpu JAV ir Kinijos palūkanų normos jau čiuožia žemyn, leisdamos pulsuoti gyvybei šiose mūsų pagrindinėse ekonominėse konkurentėse. Tos gyvybės JAV ir Kinijoje jau randasi tiek, kad šių šalių įmonės agresyviai užiminėja ES įmonių dalis pasaulinėse rinkose. Ir dėl to Vokietijos kancleris Olafas Scholzas ką tik lankėsi Kinijoje.
Energetikos kainos nepadeda Europos gamybos ir transporto sektoriams. Bet mes vis tiek padėsime Ukrainai laimėti šitą karą (be jokio sarkazmo). Ir užtruks, bet perorientuosime savo energetiką į atsinaujinančią.
Galiausiai, atsiliekame nuo pagrindinių ES konkurenčių organizacinio konkurencingumo srityje. O tai – esminis tvaraus konkurencingumo komponentas, todėl ties juo ir norėčiau apsistoti.
Trys sąlygos Europai išlipti iš duobės
Pirma, daugelio ES valstybių socialiniai modeliai skiriasi nuo JAV, Kinijos, Japonijos ir kitų uoliausių konkurenčių. Kaip rodo Suomijos, Švedijos ar Prancūzijos pavyzdžiai, nacionaliniai biudžetai nebepatempia nusistovėjusių gerovės modelių. Todėl būtina ES lygiu kalbėtis apie optimalų darbo ir gyvenimo kokybės santykį. Reikia įgalinti Europos verslo įmones įsitraukti į aktyvesnį dialogą su savo darbuotojais, kuris ilgainiui paverstų darbuotojus verslo dalininkais. Taip didėtų darbo našumas, tuo pačiu leidžiant išlaikyti aukštus atlyginimus, trumpesnį darbo laiką, nuotolinio darbo galimybes ir geresnes pensijos sąlygas.
Antra, Žaliasis susitarimas (nekenčiu imperatyvaus vertinio „kursas“) turi pastūmėti Europos ekonomiką į ateities avangardą, o ne nužudyti ištisus jos sektorius. Jis yra būtinas, bet turime jį peržiūrėti ir išvalyti nuo tokių nesąmonių, kaip reikalavimas kas 8 savaites sugrąžinti kiekvieną vilkiką į jo registracijos vietą, kas vien Lietuvai sugeneruoja 300 milijonų tonų išmetamo CO2 per metus. Džiaugiuosi, kad ES vadovai jau pradėjo atvirą dialogą su žemdirbiais dėl Žaliojo susitarimo įgyvendinimo sąlygų. Tokio dialogo reikia ir su pramone, ir su transportu, ir su miestais, ir netgi su atskiromis šalimis. Galbūt tai leistų išspręsti ir Lietuvos paradoksą: raginame žmones ir verslus tapti gaminančiais vartotojais, bet reikalaujame, kad jie patys susimokėtų ir už atsinaujinančių šaltinių jėgaines, ir už ESO pajėgumus. Galų gale, didžiuojamės ambicija tapti žaliausiu pasaulio regionu, tačiau to paties turime reikalauti iš visų savo prekybos partnerių. Nes neprotinga Europoje gaminti brangias tvarias prekes, bet iš Kinijos įsivežti tokias pat, tik ne tokias tvarias, bet perpus pigesnes.
Trečia, turime gerai įsiklausyti į po pasaulį klaidžiojantį posakį: „JAV inovuoja, o ES reguliuoja“. Kol statybos leidimai ir kitos procedūros Europoje bus ilgesnės nei mūsų konkurenčių rinkose, kol verslo kontrolės institucijų čia bus daugiau nei sveiko proto, tol Europa ir toliau garsės kaip Senasis (pavargęs, lėtėjantis, užmirštamas) kontinentas. Tiek „Covid-19“ pandemija, tiek Rusijos agresija prieš Ukrainą, tiek kosminio tempo skaitmenizacija ir robotizacija parodo, kad nebegalima vien rūpintis žmonių ir gyvūnų gerove. Kažkas Europoje turi uždirbti pinigus, kuriuos galėtume panaudoti socialinėms schemoms.
Tam būtinas rimtas valdžios, darbuotojų ir verslo trilogas.