Lietuva pirmauja pasaulyje pagal lazerių gamybą ir eksportuoja įvairiausią produkciją į visas pasaulio valstybes, glumina Mykolo Aleknos ir Justės Jocytės gebėjimais, gali pasigirti geriausia pasaulyje operos primadona Asmik Grigorian bei geriausia pasaulyje dirigente Mirga Gražinyte-Tyla, bet pagal valstybės tarnautojų gebėjimus, deja, yra tik trečia nuo galo tarp 38 EBPO valstybių! O pagal Tarptautinį valstybės tarnybos efektyvumo indeksą tame pačiame EBPO klube esame tik 20-oje vietoje.
Ką tai lemia valstybės gyvenime? Ogi, pavyzdžiui, tai, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija niekaip nepadeda abiturientams išlaikyti prakeikto matematikos egzamino, Europoje kilus energijos kainų pasiutpolkei, Energetikos ministerija niekaip neįšoka į klumpes su pasiūlymais dėl kainų mažinimo, o Ekonomikos ir inovacijų ministerija stebi, kaip užsidarinėja pasilinksminimo vietos. Idėjų gal ir yra, bet jos užklimpsta biurokratiniame liūne, veikiančiame pagal logiką: „kaip aprašyti problemą“, o ne „kaip tą problemą išspręsti“.
Valstybės tarnybos reforma reikalinga
Taigi Lietuvai verkiant reikia valstybės tarnybos reformos, ir sveikintina, kad dabartinė Vyriausybė imasi šio nelabai populiaraus sprendimo. Reformos tikslas – ne pagerinti valdininkų ir politikų gyvenimą, o padaryti, kad viešasis sektorius stumteltų valstybę į priekį. Tik svarbu, kad bandydami nužingsniuoti į ateitį, neatsidurtume ten, kur valstybės tarnyba jau buvo prieš dešimtmečius.
Vienas iš pagrindinių valstybės tarnybos efektyvumo stabdžių – žema valstybės tarnautojų motyvacija. Net 60 procentų biurokratų nurodo esantys nepatenkinti darbu valstybės tarnyboje. Atkreipčiau dėmesį į du pleištus, kuriuos Vyriausybės suplanuoti pokyčiai gali įvaryti viešajame sektoriuje, galutinai sugriaudami valstybės tarnautojų motyvaciją ir suluošindami pačią valstybės tarnybą. Šiose srityse reikės ieškoti išmintingesnių sprendimų, nei pasiūlė Vyriausybė.
Atlyginimus kelti reikia, bet laikantis padorių proporcijų
Jonas Jonaitis ieškosi darbo. Turi gerą išsilavinimą, patirties ir motyvacijos. Prieš jį – trys darbo pasiūlymai: už minimumą, už vidutinį atlyginimą ir už 3000 eurų. Kurį darbą Jonas rinksis? Taip veikia darbo rinka. Organizacijos, kurios moka minimumą, gauna darbuotojus, kurie nesusiranda darbo už vidutinį atlyginimą, o tos, kurios siūlo vidutinį atlygį, įdarbina žmones, neradusius dar geriau apmokamo darbo. Ta pati logika galioja tiek samdant mažiau kvalifikuotam darbui, tiek vadovauti įmonei, ministerijai, Vyriausybei ar Seimui. O skirtumas tarp verslo ir viešojo sektoriaus yra tik tas, kad pastarajame darbdaviai-samdytojai yra mokesčių mokėtojai. Mes visi. Taigi, kuo geresnes sąlygas pasiūlysime valstybės tarnyboje, tuo geresnius kadrus turėsime. Kodėl tai svarbu?
Todėl, kad valstybės tarnybos funkcija yra ne aprūpinti darbu tuos, kurie nesukūrė verslo ar neįsidarbino privačiame sektoriuje, o užtikrinti valstybės funkcionavimą: kokybiškas paslaugas (už kurias mokame mokesčius), malonų aptarnavimą (už kurį mokame mokesčius), skaidrumą skirstant mūsų sumokėtus mokesčius (kaip būna, kai skaidrumo nebūna, geriausiai parodė Rusijos kariuomenės pasirengimas karui Ukrainoje).
Taigi bendrai paėmus, valstybės tarnautojams ir politikams būtina didinti atlyginimus, nes šie yra 40 procentų mažesni nei versle. Gerai, kad numatoma „pririšti“ viešojo sektoriaus atlyginimus prie vidutinio atlyginimo lygio (šalies ekonomikos būklės) ir naikinti atlyginimų lubas, kas sudarytų sąlygas geriausiems valstybės tarnautojams mokėti konkurencingesnius atlyginimus (jeigu sekasi valstybei). Tačiau pagal pradinį reformos variantą, Vyriausybės nariams (kurie parengė reformą) ir Seimo nariams (kurie balsuos dėl reformos) atlyginimai pašoks kone dvigubai! Prezidento atlyginimas ūgtelės tik 3 procentais. O kitų viešojo sektoriaus darbuotojų kažkiek irgi pasistiebs, bet arčiau Prezidento pokyčio. Ir dėl to pasistiebimo spręs tik įstaigos vadovas! Reiks prisipirkti muiliuko...
Štai čia yra pirmasis užprogramuotas viešojo sektoriaus pleištas, kuris jau supriešino valdininkus ir sukėlė prieštaringų reakcijų visuomenėje. Kažkur pasimetė padorus proporcingumas.
Ministras neturėtų uždirbti mažiau nei aukščiausios kategorijos vadovai versle, tačiau žemiausios grandies valstybės tarnautojų irgi negalima palikti „ant minimumo“. Juolab, kad reformos rengėjai kažkodėl užsimojo išoperuoti atlygį už darbo stažą, kuris yra įprastas daugelyje šalių ir elementariai žmogiškai atlygina už tarnautojo lojalumą organizacijai.
Vadovus įgalinti reikia, bet ne sukuriant neliečiamųjų kastą
Mano galva, rizikingiausia valstybės tarnybos reformos vieta yra ambicija suformuoti „aukštesniąją valstybės tarnybą“. Tai būtų kažkoks ypatingų vadovų rezervas, kurio nariai nuolat tobulintųsi „Lyderystės akademijoje“ ir įgytų labai plačias galias institucijose, kurioms vadovautų. Jie galėtų be didesnių apribojimų įdarbinti savo „kadrus“ ir spręsti dėl visų darbuotojų motyvavimo. Likę valstybės tarnautojai... na, būtų tiesiog žemesnioji tarnyba, antra kategorija ar kad ir kaip juos sugalvotų pavadinti. Nežinau, kokia būtų šių žmonių motyvacija ir koks požiūris į „aukštesniosios valstybės tarnybos“ nurodymus, bet manau, kad tai gresia tapti antruoju pleištu viešajame sektoriuje. Tai taip pat jau sukėlė prieštaringų reakcijų iš profsąjungų ir visuomenės. Kažkaip išsitrynė padorūs saugikliai nuo oligarchijos.
Pastaruoju metu net 50 procentų konkursų į valstybės tarnybą neįvyksta, nes neatsiranda norinčiųjų dalyvauti konkurse. Tačiau iš tų neįvykusių konkursų tik trečdalis yra į vadovų vietas. Taigi didžiausią trūkumą turime ne vadovų, o žemesnio lygio tarnautojų korpuse. Kodėl tad reformą fokusuojame į sąlygų gerinimą vadovams, suteikdami jiems beveik neribotų galių ir „aukštesniosios tarnybos“ aureolę? Ar toks elitistinis požiūris nenublokš Lietuvos keletą dešimtmečių atgal, kai tarpo valdininkų klanai, nebaudžiamumas ir didelis valstybės tarnybos efektyvumas tik „tiems, kas turi priėjimą“?
Pastaraisiais metais matėme keletą išsamesnės viešojo administravimo analizės vertų atvejų, kai į valstybės instituciją atėję žinomi specialistai iš privataus sektoriaus nepadarė lauktų stebuklų. Ir tai – ne Mildos Dargužaitės, Modesto Gelbūdos, Jauniaus Pusvaškio ar kitų puikių vadybininkų kaltė. Valstybės tarnybos sistema tiesiog negali veikti „aukštesniuoju“ ir „žemesniuoju“ lygiu. Ji neveikia, jei vadovų grandis nesusikalba su likusia ministerija ar įstaiga, jei tarp tų ir anų vyrauja nepasitikėjimas, jei „aukštesnioji“ ministerija dirba pagal verslo logiką, o „žemesnioji“ ministerija tiesiog nemotyvuotai „rašo raštus laikydamasi terminų“. Vis tik panašu, kad valstybės tarnybos reforma Vyriausybė bandys institucionalizuoti šį dviejų lygių modelį. Ar neatsitiks taip, kad „aukštesnioji valstybės tarnyba“ užsiplūkusi gimdys idėjas, bet nebus, kam jų įgyvendinti? O gal „aukštesniesiems“ teks patiems ir gimdyti idėjas, ir jas strimgalviais įgyvendinti? Tada liks klausimas, ką dirba tie, kurie nepateko į „aukštesniąją valstybės tarnybą“?
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.