Solidarizuotis kaip? Iš kieno kišenės? Gal pagaliau visa apimtimi įgyvendinsime superinę regioninės politikos idėją – daugiafunkcinius centrus? Sporto maniežų ir baseinų užribiuose repetuos šokių kolektyvai ir chorai, šeštadieniais vyks tarpdisciplininiai šou, o sekmadieniais užsidegę žvakes pasimelsime. Energiją, kurią sutaupysime kultūros centruose ir bažnyčiose, solidariai paaukosime ligoninėms. Nes ten juokauti nebeišeina.
Šioje nejuokingoje situacijoje liūdniausiai atrodo Lietuvos Vyriausybė, nuolat kartojanti, kad vieninteliai mums likę sprendimai: veržtis diržus ir kliautis Europos Sąjungos sprendimais, kurie (sic!) juda mums visiškai nenaudinga linkme.
Tačiau Vyriausybei dar liko paskutinis šiaudas. Jai verta įsitverti į valstybės lygio ekstremaliąją situaciją. Ne tik dėl Vyriausybės rezervo kompensacijų, bet ir dėl operacinių bei teisinių sprendimų variantų.
Be nepaprastosios padėties dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą Lietuvoje šiuo metu galioja dar pora valstybės lygio ekstremaliųjų situacijų: dėl masinio užsieniečių antplūdžio per Baltarusijos–Lietuvos sieną (nuo 2021 m.) ir dėl Gedimino kalno nuošliaužų pavojaus (nuo 2017 m.). Taigi neabejotina, kad pagal Civilinės saugos įstatymo ekstremaliosios situacijos apibrėžimą galima rasti pretekstą valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimui ir kai šalyje tuoj bus šąlama ir užsidaroma. Kaskart, kai Vyriausybė paskelbia ekstremaliąją situaciją, kyla klausimų: kas iš to, kaip tai padės žmonėms ir t. t. Natūralūs tokie klausimai ir energetinės krizės akivaizdoje. Taigi...
Paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją padėtį dėl energetinės krizės Lietuvoje, Vyriausybė galėtų panaudoti Vyriausybės rezervą (viršijantį 160 mln. eurų) išaugusioms energijos kainoms kompensuoti. Galimybė padėta ant stalo, nors Vyriausybės rezervas ir ne guminis.
Suvaldant elektros ir šildymo situaciją dar veiksmingiau pasitarnautų organizacinės ir teisinės galimybės. Paskelbus ekstremaliąją padėtį, pradėtų veikti nacionalinis operacijų centras, kuris koordinuotų ministerijų ir kitų žinybų veiklą, o tai leistų greitai priimti tarpinstitucinius sprendimus, įskaitant ir užtikrinančius taupesnį energijos vartojimą.
Be to, Civilinės saugos įstatymas numato, kad galiojant ekstremaliajai padėčiai, Vyriausybė turi teisę imtis konkrečių prekių ir (ar) paslaugų tiekimą ir prieinamumą didinančių priemonių. Tai galėtų apimti ir, pvz., iš atsinaujinančių šaltinių ar kitaip pagamintos pigesnės elektros pirkimą tiesiai iš gamintojų, o ne per „Nord Pool“ biržą. Taip Lietuva išvengtų nenaudingo dujų kainos algoritmo.
Paskelbus ekstremaliąją situaciją, taip pat būtų galima kreiptis į Europos Komisiją dėl konkurencijos išlygų ir pasinaudoti direktyvos Nr. 2019/944 5 straipsnio 3 dalimi: „valstybės narės gali taikyti valstybės intervencines priemones nustatant kainas elektros energijos tiekimo elektros energijos nepriteklių patiriantiems ar pažeidžiamiems namų ūkio vartotojams“.
Ingrida Šimonytė ir TS-LKD į 2020–2024 m. valdžios periodą įsiveržė su šūkiu: „Duok Lietuvai daugiau jėgos“. Rinkėjai šūkį išgirdo ir jėgos davė apsčiai, tačiau panašu, kad trypčiojantys ministrai nelabai žino, ką su ta jėga daryti. Perfrazuojant žinomą posakį: „Kam tau jėga, jei fantazijos neturi“.