Dėl šio migracijos pakto ES diskutuoja nuo 2015 metų, kai kilo migrantų antplūdis į Europą. Pagrindinis šių diskusijų tikslas – iš esmės apibrėžti ES migracijos (tiek legalios, tiek nelegalios) politiką. Paktą sudaro penki reglamentai, apimantys visus žmonių patekimo į Europą etapus: EURODAC reglamentas (ES pirštų atspaudų duomenų bazė), Tikrinimo reglamentas, Prieglobsčio procedūros reglamentas, Prieglobsčio ir migracijos valdymo reglamentas ir Krizinių situacijų (tokių, kaip Aliaksandro Lukašenkos įvykdyta hibridinė ataka prieš Lietuvą, Latviją ir Lenkiją) sprendimo reglamentas. Kad visi šie teisės aktai įsigaliotų, dar bus būtinas visų ES šalių narių (Tarybos) sutarimas. Jo dar reikės palaukti, o paskui turėsime dvejų metų pereinamąjį terminą pasiruošti reglamentų įgyvendinimui.
Sekdamas europinius debatus dėl migracijos nuo pat jų pradžios, manau, kad dabar Europos Parlamente pasiektas susitarimas yra pakankamai išmintingas. Jame kur kas daugiau dėmesio skiriama mūsų sienų saugumui ir apsaugai nuo nelegalių migrantų. Galime drąsiai teigti, kad ES išmoko 2015 m. migracijos bangos, Rusijos agresijos prieš Ukrainą, A. Lukašenkos instrumentalizuotos migracijos ir Švedijos gaujų karų pamokas.
Sustiprintos patikros prie ES sienų procedūros. Numatoma, kad pirminė atvykusių žmonių patikra (tapatybės nustatymas, biometrinių duomenų surinkimas ir sveikatos bei saugumo patikrinimai) turės būti atlikta per savaitę. Nustačius, kad asmuo neatitinka pabėgėliams taikomų kriterijų, bus privaloma jį kuo greičiau grąžinti į kilmės šalį. Pagal EURODAC dokumentą, bus paprasčiau atsekti tuos atvykėlius, kurie bus linkę elgtis agresyviai, nusikalsti ar kels grėsmę saugumui. Suteikus pabėgėlio statusą, jis reguliariai bus peržiūrimas, vertinant situaciją nesaugioje šalyje, iš kurios žmogus pabėgo (ar tebevyksta karas, ar žmogui vis dar gresia pavojus).
Prieglobsčio ir migracijos valdymo reglamente numatytas solidarumo mechanizmas tarp ES valstybių narių, jeigu kuri nors iš jų susidurs su didžiule migrantų krize. Svarbu paminėti, kad šalys, kurios turės ateiti į pagalbą, galės pasirinkti, ar perima kažkiek migrantų (kaip buvo 2015 m. krizės metu), ar teikia finansinę pagalbą, o gal gali būti naudingos kitomis formomis (pvz., siųsdamos savo specialistus ar pan.). Manau, kad tai – sąžiningas sprendimas. 2021 m. patys įsitikinome, kad ir Lietuva gali susidurti su migrantų antplūdžiu, taigi svarbu, kad ES narės nebūtų paliktos vienos.
Kita vertus, labai svarbu, kad padedančios šalys turėtų priemonių pasirinkimo laisvę. Ne tik dėl savo galimybių, bet ir dėl krizėje atsidūrusios šalies situacijos. Pavyzdžiui, 2016 m. Lietuvai buvo priskirta priimti 1700 žmonių iš Graikijos ir Italijos. Kai Europos Komisija grasino baudomis dėl nevykdomų kvotų, man, tuometiniam vidaus reikalų viceministrui, atsakingam už migraciją, teko skristi į tas šalis ir klausti jų ministrų, kodėl jos nesudaro galimybių pasiimti tuos žmones. Pasirodė, kad Graikijai ir Italijai tuo metu iš mūsų reikės visai kitokios pagalbos.
Taigi pagal naująjį Prieglobsčio ir migracijos valdymo reglamentą, Lietuva galėtų pasirinkti: arba priimti 158 migrantus, arba sumokėti po 3,16 mln. eurų kasmet (maždaug 20 000 eurų už žmogų per metus, arba po 1667 eurus per mėnesį). O gal galėtume pasiūlyti savo ES sąjungininkėms kitokios būtinos pagalbos.
Naujasis Migracijos paktas išlaiko deramą dėmesį žmogaus teisėms ir orumui, kuo ES didžiuojasi ir garsėja pasaulyje. Vis dėlto, akivaizdu, kad Europa galutinai suprato, jog plačiai atverdama savo sienas nekontroliuojamai migracijai, galų gale nebebus pajėgi užtikrinti saugumo nei savo piliečiams, nei atvykėliams iš trečiųjų šalių.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.