Jeigu tikitės šiame straipsnyje apsčiai pasisotinti mintimis apie šeimą, gyvybės pradėjimą in vivo ir panašius dalykus, turiu jūsų atsiprašyti. Pateiksiu platesnį krikščioniškosios demokratijos vaizdą, pasinaudodamas pavyzdžiais iš LVŽS nuveiktų ir planuojamų darbų. Rašau apie savimi pasitikintį žmogų, stiprią šeimą, gyvus regionus, augančią vidurinę klasę, klestinčius verslus, Lietuvos tapatybės puoselėjimą stiprioje Europos Sąjungoje ir planetos išsaugojimą ateities kartoms.
Lekiančiame vartotojiškame pasaulyje krikščioniškoji demokratija dažnai būna ne taip suprasta ir nepelnytai užmiršta. Ji gali tiksliau atliepti kiekvieno žmogaus poreikius ir pasiūlyti politikai daugiau posluoksnių už socialdemokratiją (gulėk ant sofos – mes duosim kiekvienam pagal poreikius), liberalizmą (daryk, ką nori, bet skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas) ar konservatizmą (investuojame į stipriausius, o jie kaip nors pasirūpins silpnesniais). Tai lengvai paaiškinama istoriškai: socialdemokratija (už darbininkus), liberalizmas (už verslininkus) ir konservatizmas (už žemvaldžius ir kapitalistus) radosi kaip klasių ideologijos, o krikščioniškoji demokratija susiformavo tikėjimo pagrindu.
Taigi, koks yra esminis krikščioniškosios demokratijos tikslas ir kokie pagrindiniai jos principai.
Sąlygos suklestėti kiekvienam žmogui
Krikščioniškoji demokratija egzistuoja dėl vieno vienintelio tikslo – padėti kiekvienam žmogui geriausiai atsiskleisti. Ne pasimėgauti laisve, ne pavartoti demokratiją, ne pagyventi iš pašalpų, ne pasitarnauti didesniam planui, bet tapti geriausiu, kokiu tau lemta tapti. Kodėl? Todėl, kad kiekvienas žmogus yra Dievo atvaizdas, ir todėl, kad Kristus, tapdamas žmogumi, pašventino žmogiškumą ir parodė neribotas žmogaus galimybes: „galėsite kalnus kilnoti“ (Mt 17, 20). Vienas žymiausių šių laikų krikščionybės tyrinėtojų Samuelis Greggas savo knygoje „Katalikybė ir laisvė“ teigia: „Svarbiausias tikslas – sukurti kuo palankesnes sąlygas kiekvienam žmogui nevaržomai realizuoti savuosius talentus ir siekti asmens klestėjimo, nes kiekvienas žmogus, kaip Dievo atvaizdas, yra pašauktas išsiskleisti savo dieviškoje pilnatvėje, užuot tenkinęsis vidutiniškumu.“
Krikščioniškosios demokratijos pamatas – tikėjimas objektyvia, amžina, nekintančia tiesa. Kaip parašyta popiežiaus Šv. Jono Pauliaus II enciklikoje „Centesimus Annus“, „jeigu nėra transcendentinės tiesos, kuriai paklusdamas žmogus pasiekia savo tikrąjį identitetą, tai nėra jokio tikro principo, užtikrinančio teisingus santykius tarp žmonių.“
Transcendentinė tiesa, kuria tiki krikščionys, yra ta, kad žmogus geriausiai atsiskleidžia būdamas laisvas ir veikdamas visuomenėje. Laisvę mes suprantame kaip kuriančią, taurinančią ir atsakingą, priešingą nepažabotai savitikslei vartotojiškai laisvei, kuri, pasak Davido Hume‘o, „veda prie vidinės griūties ar paverčia mūsų protą ‚aistrų vergu‘. O visuomeniškumą mes suprantame tik kaip natūralaus poreikio bendrauti terpę, kuri padeda žmogui geriausiai atsiskleisti. Kaip rašoma popiežiaus Pijaus XI enciklikoje „Divini Redemptoris“: „visuomenė yra natūrali priemonė, kuria žmogus gali ir turi naudotis, siekdamas savo tikslo; visuomenė yra žmonėms, o ne atvirkščiai.“ Kardinolas Josephas Hoffneris knygoje „Krikščioniškasis socialinis mokymas“ antrina: „Žmogus yra Dievo atvaizdas. Jis negali būti pažemintas ir tapti valstybinių, visuomeninių ar ūkinių procesų objektu ir priemone.“
Lietuvos vyskupai Bažnyčios supratimą apie pamatinius asmens ir visuomenės gėrius išdėstė „Šiluvos deklaracijoje“, kurią 2021 m. Šiluvoje perskaitė Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas. Deklaracijoje teigiama: „Laisvoje demokratinėje valstybėje būtina gerbti pamatinius asmens ir visuomenės gėrius: žmogaus gyvybę nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties; vyro ir moters prigimtinį skirtingumą bei lygiavertiškumą; šeimą, kylančią iš vyro ir moters santuokos, kraujo ir giminystės ryšių; tėvų teisę pagal savo dorovinius principus auklėti vaikus; sąžinės, religijos ir žodžio laisvę, kuri saugo visuomenę nuo totalitarizmo pagundų.“
Kiekvieno žmogaus suklestėjimo krikščioniškoji demokratija siekia vadovaudamasi subsidiarumo ir solidarumo principais, kurie, beje, yra įtvirtinti ir kaip pagrindiniai Europos Sąjungos principai. Kitame straipsnyje pateiksiu pavyzdžius, kaip LVŽS darbai ir programinės nuostatos atitinka šiuos principus.