Kontekstas
Priminsiu, kad 2021 m. pabaigoje Lietuvos užsienio politika buvo pasiekusi kritinį įtampos lygį. Karštus ginčus dėl to, kas turėtų atstovauti šaliai Europos Vadovų Taryboje, kaip derėtų ir nederėtų elgtis Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkui Žygimantui Pavilioniui, kokiu tempu reikėtų atsijunkyti nuo Kinijos ir kaip turėtų vadintis Taivano atstovybė Lietuvoje, nustelbė skandalas dėl baltarusiškų trąšų gabenimo per Klaipėdos uostą, dėl kurio liejosi apsižodžiavimai tarp Seimo, ministerijų ir joms pavaldžių struktūrų. Atsistatydino „Lietuvos geležinkelių“ generalinis direktorius Mantas Bartuška, konservatorių frakcija Seime pašalino Ž. Pavilionį iš Užsienio reikalų komiteto pirmininko pareigų, o užsienio reikalų ir susisiekimo ministrai išvengė atsistatydinimo tik dėl to, kad premjerė nepatenkino jų prašymų. Suirutė, kėlusi susirūpinimą Lietuvos tarptautiniams sąjungininkams ir verslo partneriams, įsisiūbavo iki nebevaldomos būklės kaip tik priiminėjant 2022 metų biudžetą.
Tada iškilo būtinybė nuleisti garą ir sugrąžinti Lietuvos užsienio politikai harmoniją ir blaivų principingumą, kuriais ji visada žavėjo diplomatijos pasaulį.
Genezė
Seimo užsienio reikalų komitete dirba tik penkių iš Seime veikiančių aštuonių frakcijų atstovai. Iš devynių komiteto narių net keturi priklauso konservatoriams, o užsienio reikalų ministro pareigas šioje kadencijoje eina tos pačios partijos pirmininkas. Tai nulėmė situaciją, kad užsienio politika tapo mažai šlifuojama (ką čia šlifuosi, kai sprendimus galima priimti buldozeriu), bet plačiai aptarinėjama veikla ir toksišku vidaus politikos vėzdu.
Šiomis aplinkybėmis 2021 m. gruodžio 10 d. Šešėlinė valstiečių Vyriausybė, kurios nariu tuomet buvau, surengė savotišką garo nuleidimo sesiją, į kurią pakvietė visų Seime atstovaujamų partijų pirmininkus arba deleguotus atstovus. Įvyko uždaras konstruktyvus pokalbis, sudėliojęs daugelį taškų ir tikrai nuleidęs nemažą porciją garo. Šio pokalbio metu pirmą kartą nuskambėjo Prezidento Gitano Nausėdos siūlymas pasvarstyti apie partijų susitarimą dėl užsienio politikos.
2022 m. kovo 4 d. išsiunčiau kvietimą partijų lyderiams visiems kartu parengti ir pasirašyti tokį susitarimą.
2022 m. kovo 21 d., Prezidentas susitiko su partijų lyderiais ir užsienio bei saugumo temų kuratoriais. Visi kartu sutarėme, kad partijos paskirs atstovus, kurie parengs du svarbius susitarimus: dėl užsienio politikos ir dėl nacionalinio saugumo.
Darbo grupės buvo įsteigtos ir kūrybinis derybinis procesas prasidėjo. Deja, jis baigėsi tuo, kad partijų susitarimas dėl nacionalinio saugumo buvo pasirašytas 2022 m. liepos 15 d., o štai susitarimas dėl užsienio politikos užlūžo ir šiandien tebėra užlūžęs. Kodėl? Todėl, kad iš pradžių kuo puikiausiai ieškojome kompromisų ir ėjome suartėjimo keliu, tačiau galiausiai valdantieji užsispyrė dėl tolimesnio susitarimo teksto šlifavimo, valstiečius selektyviai pašalino iš derybų, viena ausimi nugirdę R. Karbauskio pasvarstymus, esą tokio susitarimo, koks pateiktas partijų valdymo organams, jis nepasirašysiąs, na, o kitos opozicinės partijos taip pat suabejojo, ar verta pasirašyti ką nors su užsienio reikalų ministru, kuris yra vienas iš prasčiausiai vertinamų apklausose politikų.
Keliskart bandant reanimuoti susitarimą, valdantieji atverčia vis daugiau kortų, rodančių, kad jų tikslas, iš esmės, yra tik įteisinti jų matymą ir veikimą užsienio politikoje. Į kiekvieną pasiūlymą vėl sėsti prie derybų stalo ir tęsti darbus suartėjimo linkme atšaunama, kad susitarimą valdantieji pasirašys su tomis opozicinėmis jėgomis, kurios norės pasirašyti tokį, koks pasiūlytas. Be korekcijų.
Pagal tokį algoritmą akivaizdu, kad jokia opozicinė partija nenorės būti ta vienintele, kuri „nuėjo su valdančiaisiais“ tarptautinio šėko pjauti. O kol susitarimo nėra, jau apturėjome nesusipratimą dėl Kaliningrado tranzito, Lietuvos atstovybės atidarymą „Taipėjuje“ (ne „Taivane“, sic!), ministrų ir kariuomenės vado apsižodžiavimą dėl Vokietijos brigados ir dėl paramos Ukrainai bei seną-naują ginčą dėl Lietuvos atstovavimo Europos viršūnių taryboje. Susitarimo nėra, nesusipratimų – nors vežimu vežk.
Aktualumas
G. Landsbergis, konservatorių partijos pirmininkas, einantis užsienio reikalų ministro pareigas, sakosi manąs, kad susitarimą dėl užsienio politikos pavyks pasirašyti po savivaldybių tarybų rinkimų. T. y. po 2023 m. kovo. T. y. praėjus maždaug metams nuo to, kai idėja buvo iškelta į viešumą.
Manyčiau, kad tai – labai prastas pasiūlymas, dėl trijų priežasčių.
Pirmiausia, gyvenant tokioje globalioje suirutėje, kokios nebuvo nuo Antrojo pasaulinio karo, Seime dirbančių partijų susitarimas dėl bendriausių užsienio politikos nuostatų (bendravimo ar nebendravimo su Putinu ir Lukašenka, palaikymo ar pasmerkimo Scholzui ir Macronui, konkuravimo ar varžymosi su Xi, bičiuliavimosi ar ginčijimosi su Orbanu ir Erdoganu ir t. t.) nuramintų Lietuvos gyventojus, kad valstybė šiomis sunkiomis aplinkybėmis žino, ką daro, valdžia iki galo suvokia savo veiksmus ir įvertina rizikas negauti karinio smūgio, o jeigu ateitų tamsiausia valanda, mūsų sąjungininkai būtų pasiruošę ir pasiryžę ginti kiekvieną centimetrą jau pirmąją minutę. Ramybės visuomenei šiuo metu reikia kuo greičiau, o ne po savivaldos rinkimų. R. Karbauskio iniciatyvą dabar rengti valstiečių užsienio politikos gaires vertinu būtent kaip bandymą nuraminti savo narius ir rinkėjus šiuo neeiliniu sudėtingu metu. Jeigu visos partijos kartu kuo greičiau sutartų dėl esminių užsienio politikos principų, atskirų gairių niekam nebereikėtų.
Antroji priežastis, kodėl užsienio politikos susitarimo reikia kuo greičiau, yra ta, kad Lietuva pradeda rinkimų maratoną. 2023 m. savivaldybių tarybų rinkimuose užsienio politika turbūt nebus svarbiausia tema (galbūt išskyrus Vilniaus regioną), tačiau kas garantuos, kad po 2024 m. Prezidento, Europos Parlamento ir Seimo rinkimų neatsibusime valdžioje išvydę politines jėgas, kurios kels narystės Europos Sąjungoje ar santykių normalizavimo su Putinu ar Lukašenka klausimus? Kol kas Lietuva išlieka stebėtinai švari nuo radikalių politinių jėgų, bet ar taip bus ilgai, nežinia. Laukia šalta ir velniškai brangi žiema. Kad būtume tikri, jog rinkiminiai debatai nenuves iki diplomatinio absurdo ir valstybės pamatų drebinimo, kuo greičiau reikalingas partijų susitarimas dėl užsienio politikos ir jame sukalti kuoliukai, kurių įsipareigotų paisyti visi pasirašę partijų lyderiai. Tai padidins partijų pasitikėjimą viena kita ir numalšins įtarimus, esą vieni atstovauja Kremliaus interesams, o kiti griauna ir parceliuoja Lietuvą.
Galiausiai, susitarimo dėl užsienio politikos reikia dabar, nes 2023 m. birželį Vilniuje įvyks vienas svarbiausių politinių renginių Lietuvos istorijoje – NATO viršūnių susitikimas. Toks, koks pernai vyko Madride, kai buvo patvirtintas Vokietijos brigados dislokavimas Lietuvoje ir kai Suomija su Švedija pakviestos prisijungti prie Aljanso. Toks, koks 2002 m. vyko Prahoje, kai patys gavome kvietimą įstoti į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją. Vilniaus NATO viršūnių susitikime galimai dalyvaus JAV prezidentas ir kiti svarbiausi pasaulio lyderiai. Lietuva renginiui išleis apie 30 mln. eurų. Susitikime gali būti priimti didingi ir lemtingi sprendimai dėl mūsų regiono gynybos planų ir Ukrainos narystės perspektyvos. Daug kas priklausys nuo mūsų ambicijų ir gebėjimo įtikinti sąjungininkus. Esu įsitikinęs, kad partijų susitarime dėl užsienio politikos galėtume išreikšti vieningą ir principingą poziciją bei suformuoti užduotis Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministerijoms. Tą reikia padaryti dabar, o ne likus porai mėnesių iki NATO viršūnių susitikimo. Nes darbai jau prasidėjo, užduotis vykdyti reikia jau dabar.
Sprendimas
Peržvelgus Seime atstovaujamų partijų rinkimų programas, akivaizdu, kad nei dėl Lietuvos euroatlantinio kurso, nei, šiaip jau, dėl būtinybės ilguoju laikotarpiu mažinti priklausomybę nuo Kinijos, nesutarimų nėra. Partijų požiūrių skirtumai, iš esmės, yra taktikos lygmenyje.
Taigi partijų susitarimas dėl užsienio politikos galėtų akcentuotis į tautų apsisprendimo teisės įtvirtinimą Rytų partnerystės šalyse, euroatlantinės orientacijos pagilinimą, reikšmingesnės įtakos Europos Sąjungos politikoms darymą, ekonominės priklausomybės nuo Kinijos mažinimą ir apsaugą nuo jos grėsmių bei ambicingos ir, dar svarbiau, nuspėjamos ekonominės diplomatijos įgyvendinimą. Gal, pavyzdžiui, partijos galėtų nusimesti ilgamečių strategijų apsiaustus ir nuogai įsipareigoti, kad ekonominės diplomatijos prioritetai galios tik vieną Seimo kadenciją. Tuomet verslas būtų tikras bent dėl ketverių metų perspektyvos ir turėtų teisę žinoti, kas kaltas, jeigu kadencijos viduryje kažkurios rinkos užsivers dėl politikų sprendimų. Visa kita – paties verslo politinė rizika.
Dėl šių dalykų turėtume sutarti visi. O tai, dėl ko nesutarta, tegul lieka partijų programoms, rinkėjų apsisprendimui, Užsienio reikalų ministerijos kompetencijai ir taip laukiamam laikui, kai Ukraina laimės karą.
Kviečiu nelaukti savivaldos rinkimų, o sugrįžti prie stalo, nusimesti antpečius ir susitarti dėl užsienio politikos jau dabar. Dėl susitikimo vietos ir laiko parašysiu asmeniškai.