Demokratiją išrado graikai ir šiandien pelnytai tuo didžiuojasi. Pačia bendriausia prasme, demos kratos reiškia tautos valdymą – valdo tauta, o ne karaliai (nes taip panorėjo Dievas), išminčiai (nes yra protingiausi) ar karvedžiai (nes yra stipriausi). Atėnų piliečiai patys nuspręsdavo, kas valdys jų polį (miestą). Ištisus amžius išminčiai įrodinėjo, kad tai – pats geriausias būdas kažkam patikėti valdymą, nes daugiau žmonių – daugiau gerų minčių; jei žmonės patys dalyvauja valdžios rinkimuose, jie mieliau įsipareigoja vykdyti valdžios sprendimus; jei žmonės išrinko valdžią, jie turi teisę ją pašalinti.
Demokratija vystėsi, šalia jos per amžius tarpo vergija, karai, inkvizicija, kraugeriškos revoliucijos, karalių nukirsdinimas, apartheidas, genocidas, suklastoti rinkimai ir kitos blogybės. Poncijus Pilotas Jeruzalėje nusiplovė rankas, atiduodamas Jėzų minios teismui. Demokratijos keliu į valdžią atėjo Adolfas Hitleris ir V. Putinas.
Demokratijų knibždėlynas
Akivaizdu: „demokratija nėra tobula“. Todėl nuo XIX a. prie jos kaip siekiamą idealą prilipdė epitetą „liberali“. Liberali demokratija. Dar Apšvietos epochoje (XVII–XVIII a.), pačia bendriausia prasme, prie valdžios šaltinio principo – valdžią sau išsirenka pati tauta – buvo pridėti žmogaus teisių (kiekvienam žmogui turi būti užtikrintos pagrindinės teisės), teisės viršenybės (prieš įstatymą visi lygūs) ir valdžios kontrolės (niekas negali įgyti absoliučios galios) principai. Liberali demokratija buvo Vakarų išradimas, tad likęs pasaulis dar ir šiandien sako: „Taip, bet... religinės nuostatos, kultūra, papročiai...“ Taigi turime liberalią demokratiją Vakaruose, valdomą demokratiją Rusijoje ar Baltarusijoje, musulmoniškąją demokratiją, didžiausią pasaulio demokratiją Indiją (su vis dar gajomis kastų tradicijomis), Kinijos demokratiją (kapitalizmas ekonomikoje ir komunizmas politikoje) ir dar gyvą kunkulą įvairių demokratijos atmainų.
Nesumaišykite – liberali demokratija nereiškia, kad valstybę valdo liberalios partijos. Liberali demokratija yra valstybės valdymo forma, kai demokratiniu būdu išrinkta valdžia gerbia žmogaus teises, laikosi teisės viršenybės principo, o piliečiai turi realias galimybes kontroliuoti valdžią. Ji gyvuoja daugelyje Vakarų valstybių, įskaitant ir Lietuvą. Epitetas „liberali“ tiesiog apibūdina laikmetį (Apšvietos epochą ir joje gimusį liberalizmą), kurio metu susiformavo „liberalios demokratijos“ sąvoka.
Galime tik sakyti, kad liberalios partijos turi natūralią pagundą iškreipti liberalią demokratiją, susidurdamos su trimis esminėmis pagundomis, apie kurias tuoj pat pakalbėsime.
Konservatyvios, socialistinės, centristinės jėgos, taip pat ir mano atstovaujama Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, gali įnešti korekcijų į politinę sistemą, gali pakreipti ją kairiau ar dešiniau, tačiau jos visos veikia liberalios demokratijos terpėje. Kažkuriai liberaliai partijai savintis liberaliąją demokratiją yra tas pats, kas kažkuriai partijai, kurios pavadinime yra žodžio šaknis „demokrat-“, savintis visą demokratijos istoriją; tas pats, kas partijai pasivadinus „krikščioniška“ laikyti save vienintele tūkstantmetės krikščionybės tradicijos paveldėtoja.
Lygiai taip pat Vakarų civilizacijai priklausančioje valstybėje pareikšti, kad įgyvendinsi neliberalią demokratiją, reiškia, kad arba nesimokei politologijos, arba pasiklydai terminuose, arba tiesiog pokštauji. O štai Vengrijos premjeras V. Orbanas 2014 m. paskelbė, kad įgyvendins „neliberalią demokratiją“. Apie tai ir pakalbėsime plačiau.
Kuo nusikalto liberali demokratija?
Sakyčiau, niekuo nenusikalto, tik turi niuansų, apie kuriuos būtina diskutuoti, kai Švedijoje kas savaitę vyksta sprogimai ir žmonės bijo vaikščioti gatvėmis, Prancūzijoje nesiliauja karingi protestai, Lenkijoje į valdžią sugrįžusi liberali Piliečių platforma išjungia nepatikusią televiziją, o Nyderlanduose rinkimus laimi kraštutinės dešinės veteranas Geertas Vildersas, vadovaujantis... Laisvės partijai.
Pirmoji pagunda: liberali diktatūra
Pažįstu filosofijos profesorių, kuris sako: „Visą gyvenimą buvau liberalas, bet tai, kuo tapo liberalizmas, mane ima gąsdinti.“ Profesorius turbūt turi omenyje tą deginančią aistrą, su kuria dabartiniai „liberalai“ mėgaujasi įsitikinimu: „vienintelė objektyvi tiesa yra ta, kad nėra jokios objektyvios tiesos.“ Pasilikdami šioje mąstymo klaidoje jie su pasimėgavimu uždaužo (dažniausiai, žodžiais) kiekvieną, kuris išdrįsta pasiūlyti objektyvios tiesos regimybę (pvz., žmogaus lytiškumą ar bendruomenės, šeimos svarbą individo gyvenime) arba tiesiog alternatyvią nuomonę (pvz., kad reikia pažaboti bankų ar prekybos tinklų savivalę). Taip Lietuvoje „nuskalpuotas“ kunigas Algirdas Toliatas ir daugelis kitų. Taip pas mus kiekvienas, kuris išdrįsta kvestionuoti Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų užsienio politiką, yra apklijuojamas „vatniko“, „Kinijos draugo“ ir kitomis etiketėmis.
Kartais liberalai ne tik uždaužo žodžiais, bet ir išjungia tave iš eterio. Taip nutiko Lenkijoje, kur į valdžią grįžusi Donaldo Tusko „Piliečių platforma“ neatsispyrė pagundai atleisti visuomeninio transliuotojo vadovus ir netgi nutraukti vieno televizijos kanalo transliaciją. Pasigirdo kalbų, kad antrasis naujosios Lenkijos Vyriausybės žingsnis kelyje atgal į liberalią demokratiją bus ambasadorių, kuriuos paskyrė buvusi neliberali „Teisės ir teisingumo“ partija, atšaukimas.
Visos valdžios formos turi tendenciją išsigimti. Tą pastebėjo dar Aristotelis. Taip nutinka ir demokratijos atmainoms. Kaip tai veikia Lietuvoje? Jau trejetą metų mus valdo trys liberalios partijos, kurioms nusispjauti į „čekiukų skandalą“, mokytojų ir statutinių pareigūnų streikus bei žemdirbių protestus. Premjerė Ingrida Šimonytė dar kadencijos pradžioje nuramino, kad tie, kam nepatinka ši valdžia, pasibaigus kadencijai galės išsirinkti kitus. Paskui vis tik žadėjo atsistatydinti, bet persigalvojo. Žadėjo atstatydinti žemės ūkio ministrą, jei nesuveiks pasėlių deklaravimas, bet pamiršo. Valdantieji labai uoliai ir garsiai kaltino Lenkiją ir Vengriją, esą jos nesilaiko teisės viršenybės principo. Tačiau patys neatsispyrė pagundai paskirti Konstitucinio Teismo teisėju savo Seimo narį Stasį Šedbarą. Koalicijoje veikia Liberalų sąjūdis, nors partija pripažinta kalta politinės korupcijos byloje. Kitai koalicijos partnerei – Laisvės partijai – knieti reglamentuoti, kaip šeimose užsiimti seksu.
Ne veltui politologai išrado terminą „nedemokratinis liberalizmas“.
Antroji pagunda: laisvių dauginimas
Besidomintys psichologija žino apie Abrahamo Maslow poreikių piramidę. Kai žmogus patenkina fiziologinius ir saugumo poreikius, tada jis ieško meilės, pagarbos ir savirealizacijos. Besidomintys filosofija žino, kad XX a. atsirado postmodernizmas, nukreipęs žmonijos mintis nuo objektyvių tiesų link kiekvieno iš mūsų poreikių ir pasaulėžiūrų.
Liberalioji demokratija, nuolat plėsdama žmogaus laisvės ribas, susiduria su dilema: kur sustoti? Liberalų etika sako: galiu daryti, ką noriu, jei tik nekenkiu kitiems. O kaip su eutanazija? Ar galiu nutraukti savo gyvenimą? Ar galiu priversti gydytoją nužudyti mane, jeigu jis, pavyzdžiui, laikosi šeštojo Dievo įsakymo – nežudyk? O kaip narkotikai? Gal galiu rūkyti „žolę“ ar susileisti dozę, juk niekam nekenkiu? Ar sąžininga, kad mokesčių mokėtojai sumokės už mano gydymą ir reabilitaciją? O kaip su LGBTQ+ teisėmis? Juk niekam nekenkiu, būdamas toks, koks esu. O jeigu įsivaikinsiu – ar nepakenksiu savo įvaikio orientacijai? O gal tuos, kurie cituoja Šventąjį Raštą, reikia patraukti į teisinę atsakomybę? Taip jau įvyko Suomijoje.
Kuo daugiau mano teisių tampa pamatinėmis, tuo daugiau aplink mane žmonių, kurių teisėms kyla pavojus.
Probleminių klausimų yra ir daugiau, pavyzdžiui: ar nepilnamečiai gali spręsti dėl alkoholio ir narkotikų vartojimo? O dėl lyties pakeitimo? Gal reikia mažinti pilnametystės amžių? Ar vaikams darželiuose turi būti aiškinama, kad jie gali pasirinkti: būti berniukais arba mergaitėmis? Ar reikia uždrausti dėvėti musulmoniškus hidžabus mokyklose? O krikščioniškus pakabukus-kryželius? Ar gerai, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija nebešvenčia Kalėdų, kad neįžeistų netikinčių žmonių jausmų? Ar dekriminalizavę narkotikų vartojimą sugebėsime kovoti su narkodylerių mafija? Europa nesugeba. Ar norime pasivyti Skandinavijos šalis, kurios pirmauja pasaulyje ir pagal laimingiausių žmonių skaičių, ir pagal antidepresantų vartojimą? Ar vištos teisė gyventi yra aukščiau už mano teisę valgyti?
Trečioji pagunda: valstybės optimizacija
Liberalioji demokratija pasiduoda pagundai per stipriai apriboti valdžią ir per daug vadžių atleisti rinkos ekonomikai. Iš čia kyla globalių korporacijų mokesčių vengimo schemos pasaulyje arba 160 milijonų vertės ESO skandalas Lietuvoje. Iš čia kyla polėkis pirma įsileisti visus pabėgėlius ir ekonominius migrantus, o paskui pradėti galvoti, kaip apsaugoti Europos Sąjungos (ES) sienas. Iš čia kyla standartinis vaizdelis eiliniame Lietuvos miestelyje: nėra policijos, nėra ligoninės, nėra mokyklos, banko skyriaus, pašto ir t. t. Valstybė optimizavosi ir dingo iš akių. Liko tik mokesčiai: už gydymo paslaugas, kurių negauni, kelius, kurie netvarkomi, ir dviejų pakopų socialinę apsaugą, kurios finansinė grąža akyse smenga į prarają. Dėmesio, Europos Komisijos statistika! Kas penktas Europos Sąjungos pilietis susiduria su skurdo rizika! Kalbame ne tik apie Lietuvą, bet ir apie turtingąsias Italiją, Prancūziją, Vokietiją, Airiją, Belgiją, net Liuksemburgą.
Galiausiai – dar vienas keblumas: jeigu valdžią matai tik kaip liberalų „naktinį sargą“, kuris nieko nesprendžia ir veikia pagal algoritmą „įsikišti, tik kai būtina“, įsigali biurokratai technokratai. Taip ES tampa dariniu, kur vienodas kiekvienas pomidoras ir agurkas, bet pensijos skiriasi kartais. Kiaulės turi žaislų, bet jokiais žaisliukais neįmanoma priversti V. Orbano neblokuoti paramos Ukrainai. Lietuvoje vyksta kataklizmai elektros sektoriuje, tačiau energetikos ministras tik skėsčioja rankomis ir nieko negali padaryti. Netvarkomi keliai, o žmonės dūsta Vilniaus oro uosto balagane, bet tai išspręsti – ne susisiekimo ministro jėgoms. Žmonės skundžiasi maisto kainomis, o Lietuvos ūkininkai – nepritekliumi, bet nei Žemės ūkio, nei Ekonomikos ir inovacijų, nei Finansų ministerijos niekuo negali padėti.
Taip veikia liberali demokratija. Manyčiau, ji serga, tačiau nepagalvokite, kad laikau ją naikintina. Jokiu būdu! Laikau ją „blogiausia valdymo forma... neskaitant visų kitų, kurios jau buvo išbandytos“, ir manau, kad reikia ją gydyti, nesvaičiojant apie „neliberalios demokratijos“ alternatyvas. Bet apie tai – antroje šio komentaro dalyje.