Priminsiu – liberalia demokratija politologijoje vadinama Vakarų šalyse veikianti demokratijos forma, kai valdžia renkama laisvuose ir sąžininguose rinkimuose, gerbiamos žmogaus teisės, laikomasi teisės viršenybės principo ir veikia valdžios kontrolės mechanizmai. Nepainiokite su liberalių partijų valdymu.
Liberalios demokratijos užuomazgos radosi Apšvietos epochoje (XVII–XVIII a.), terminas gimė XIX a., o pati liberali demokratija įsivyravo Vakarų civilizacijoje XX a. Tačiau Europa išgyveno nacių, fašistų ir komunistų iškilimą, Antrąjį pasaulinį karą ir Holokaustą, Šaltąjį karą. Po šių sukrėtimų liberalios jėgos liberalioje demokratijoje įjungė aukščiausią pavarą ir visu greičiu susidūrė su trimis pagundomis, apie kurias jau kalbėjome I-oje šio straipsnio dalyje: liberaliosios diktatūros, laisvių dauginimo ir valstybės optimizacijos.
Šiandien Europa sprendžia nelegalios migracijos, nepažabojamo nusikalstamumo, tarptautinio konkurencingumo, demografinius, regionų nykimo, skurdo ir kitus iššūkius. Aštriai mutuoja europiečių tapatybė, kurdama konfliktus tarp miesto ir kaimo, jaunimo ir vyresnio amžiaus žmonių. Šių iššūkių fone populiarėja partijos, siūlančios vaistų liberaliai demokratijai. Dėmesio! Šios politinės jėgos – ne duotos Dievo ir ne jėgos (perversmo) keliu atėjusios į valdžią. Jos yra lygiai toks pat liberalios demokratijos produktas, kaip ir liberalų partijos. Už šias jėgas balsuoja liberaliomis partijomis, bet ne pačia liberalia demokratija (Vakarų politine sistema) nusivylę rinkėjai. Ir tų balsų yra daug.
Neliberali vakcina liberaliai demokratijai
Taip veikia liberali demokratija, pliuralizmas, sąžinės laisvė ir valdžios kontrolė. Ir tai yra gerai. Pasitaiko, kad radikalesnis politinės sistemos perkrovimas duoda visai neblogų rezultatų. „Teisė ir teisingumas“ Lenkijoje sukūrė ekonomikos stebuklą ir įgyvendino tvarią socialinę politiką, pagerinusią šeimų ir senjorų padėtį. Su skurdo rizika susiduriančių žmonių skaičius Lenkijoje – vienas mažiausių Europos Sąjungoje (ES). „Italijos broliai“ Italiją pavertė uolia Ukrainos advokate, nors daugelis liberalių mąstytojų bijojo, kad įvyks priešingai. Suomijoje ir Švedijoje po dešimtmečius trukusio kairiųjų valdymo į valdžią atėjusios jėgos ėmėsi ryžtingų veiksmų kovojant su nusikalstamumu ir nelegalia migracija. Nepaisant kritikos lavinos ir milžiniško nepasitikėjimo kredito, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, būdama valdžioje, pasiekė puikių rezultatų alkoholizmo prevencijos srityje, užkėlė Lietuvą į aukščiausią vietą „Doing business“ indekse, pagerino šeimas auginančių vaikų sąlygas, pakreipė piliečių migracijos kreivę atgal namo ir pakėlė lietuvių pasitikėjimo savo valstybe indeksą.
Viktoro Orbano vyriausybė Vengrijoje ėmėsi veiksmingų ekonomikos reformų, nacionalizuodama prastai veikusias strategines įmones ir apribodama bankų pelnus. Labai daug investuota į vengrų pasididžiavimą savo valstybe, įgyvendintos demografinės priemonės. Vengrija tapo pirmąja ES valstybe, pastačiusia fizinį barjerą palei savo sieną. 2015 m. tai atrodė kraupiai, tačiau būtent nuo vengrų ir mes nusižiūrėjome savo „barjerą“, kai 2021 m. mus užklupo Aliaksandro Lukašenkos atskraidinti migrantai. Netgi gavome tam ES finansavimą. O dabar tokį „barjerą“ skubiai stato suomiai, kuriuos užplūdo Vladimiro Putino suorganizuoti „pabėgėliai“.
Vis tik, jeigu pirmoje šio straipsnio dalyje įvardijome liberalų pagundas liberalioje demokratijoje, dabar pakalbėsime apie tris gundymus, su kuriais susiduria neliberalūs liberalios demokratijos „gydytojai“.
Pirmasis gundymas – pasmerkti liberalią demokratiją
2014 m. V. Orbanas pareiškė, kad Vengrija suka „neliberalios demokratijos“ keliu. Vertinu tai kaip pirmąją buvusio Vengrijos disidento, buvusio George‘o Soroso mokinio (tapusio nuožmiausiu jo priešu) viešųjų ryšių klaidą, kuri dešimtmečiams pasmerkė jį neteisingai istorijos pusei. V. Orbanas teisingai įvardijo iššūkius, su kuriais gali susidurti liberali demokratija, kai valdžioje įsivyrauja liberalios partijos. Jo Vyriausybė nuveikė gerų darbų, kuriuos įvertino didelė vengrų rinkėjų dalis, tačiau pasakymas, kad kurs neliberalią demokratiją, nubloškė V. Orbaną šimtmečiais atgal – į laiką iki Apšvietos, žmogaus teisių, teisės viršenybės ir valdžių atskyrimo principo.
Panašią viešųjų ryšių klaidą padarė ir Lenkiją valdžiusi „Teisė ir teisingumas“. Pasiekę įspūdingų rezultatų savo valdymo laikais, valdantieji įsivėlė į neapykantos kalbą su ilgamečiais oponentais „Piliečių platforma“ ir sukūrė akstiną, kad būtų išvadinti nedemokratais, tironais ir antieuropiečiais. Tai užpūtė miglą ant gerų „Teisės ir teisingumo“ pasiekimų Europos ir didelės dalies Lenkijos akyse.
Broliai ir seserys, bet juk mes visi garbiname liberalią demokratiją (rinkimus, žmogaus teises, teisės viršenybę, valdžios kontrolę)! Mes visi dėl jos laikėmės už rankų Baltijos kelyje ir Solidarumo mitinguose. Vis dar jaučiame oda tą valdomą demokratiją, kuria mėgaujasi Baltarusijos ir Rusijos tironai. Skirtumai? Pas mus homoseksualūs asmenys kovoja dėl teisės sudaryti partnerystę ar surengti paradą, o ten – kad nebūtų sodinami į kalėjimą; mūsų parlamentuose ir socialiniuose tinkluose skamba įžeidimai oponentų atžvilgiu, o ten – kritikams vieta kalėjime; pas mus ūkininkai kūrena laužus ir kartais blokuoja kelius, o ten motinos bijo cyptelti, kai jų sūnus paima į karo mėsmalę. Paklius į kalėjimą – nebegalės pasirūpinti dar nekariaujančiais vaikais. Yra skirtumas. Ir mes visi jį puikiai žinome.
Taigi galime ir turime kritikuoti ydas, į kurias nuveda liberalios pagundos liberalioje demokratijoje. Galime ir turime diskutuoti apie alternatyvas liberalizmui, tačiau neturime smerkti liberalios demokratijos kaip sistemos.
Antrasis gundymas – nužudyti liberalią demokratiją
Liberali demokratija turi ydų, tačiau valdžios pakeitimo smagračiai joje veikia gerai. Taip skandinavai pasako „ačiū, gana“ po dešimtmečius trukusio kairiųjų valdymo. Taip Nyderlanduose suteikiamas šansas Geerto Wilderso Laisvės partijai, o jei ji susimaus, bus vėl suteiktas šansas kitiems. Taip Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai prie vieno Seimo mandato rinkėjai staiga prideda dar penkiasdešimt kelis. Nei galios koncentracija vienose rankose, nei susidorojimas su nepriklausoma žiniasklaida, nei teismų pažabojimas negarantuoja išlikimo valdžioje nei liberalams, nei konservatoriams, nei socialdemokratams, nei kitoms jėgoms.
Todėl neliberalios jėgos neturėtų pasiduoti gundymui sugriauti liberalios demokratijos pamatus. Skaidrūs ir sąžiningi rinkimai, žmogaus teisės, žiniasklaidos laisvė yra pašventinti mūsų demokratijos kertiniai akmenys. Jeigu esate įsitikinę, kad santuoka galima tik tarp vyro ir moters, turite visus svertus apie tai kalbėti ir rašyti, galite paveikti politiką, kad būtų priimti ar nepriimti atitinkami teisės aktai. Tą ir daro Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, visą šią kadenciją balsuodama pagal savo ir savo rinkėjų įsitikinimą. Bet liberalioje demokratijoje mes nekišame vieni kitų į kalėjimą vien dėl to, kad skirtingai mąstome. Mes neuždarinėjame žiniasklaidos priemonių, kurios mus kritikuoja.
Dabar apie sąmokslo teorijas. Kai kurie liberalizmo (pabrėžiu – liberalizmo, o ne liberalios demokratijos) kritikai pasiduoda pagundai iškelti kalaviją prieš globalizaciją, G. Sorosą ir Billą Gatesą. Taip nutiko ir V. Orbanui. 1989 m. būtent vengrų kilmės filantropas G. Sorosas finansavo studento V. Orbano politinės karjeros pradžią – išsiuntė jį studijuoti į Oksfordo universitetą. Deja, studentas ne pranoko mokytoją, o sumąstė jį sunaikinti. Dabar G. Sorosas yra tapęs V. Orbano kovos prieš globalizaciją simboliu. Tik masiniai vengrų protestai sustabdė G. Soroso įkurto Vidurio Europos universiteto Budapešte uždarymą.
Galbūt aš klystu, bet kaltinti globalizaciją ar ketvirtąją pramonės revoliuciją dėl to, kad jos vyksta, yra tas pats, kas skristi lėktuvu ir kaltinti jį, kad jis skrenda, arba naudotis Windows ir niršti, kad B. Gatesas sukūrė tuos „langus“. Jeigu jūs naudojatės mobiliuoju telefonu, jeigu jūsų automobilis lėtėja, „pajutęs“ kliūtį priekyje, jeigu jūs užsisakinėjate prekes internetu, esate globalizacijos ir ketvirtosios (o gal jau ir penktosios) pramonės revoliucijos dalis.
Taip, globalizacija ir ketvirtoji pramonės revoliucija atsineša paketą rizikų ir grėsmių, bet politikai tam ir yra, kad rastų sumanesnių sprendimų, nei nukirsti šviesolaidžio kabelį ar uždaryti G. Soroso universitetą.
Trečias gundymas – žavėtis Putinu
Lenkiją valdžiusi „Teisė ir teisingumas“ slystelėjo prieš 2023 m. rinkimus, tačiau buvo uoliausia Ukrainos rėmėja. Galima sakyti, kad būtent premjeras Mateuszas Morawieckis įkvėpė Vokietiją suburti tankų „Leopard“ koaliciją. „Italijos broliai“ uoliai palaiko Ukrainą kovoje prieš V. Putiną, o premjerė Giorgia Meloni ragina visą Europą nepavargti šitame kare. Dabartinė Suomijos vyriausybė, kurioje yra ir Suomių partija, stato fizinį barjerą prie sienos su Rusija. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, nors kažkodėl nuolat drabstoma „vatnikų“ purvais, buvo ta politinė jėga, kuri pagaliau pasiekė 2 procentų nuo bendrojo vidaus produkto finansavimą Lietuvos krašto gynybai. Mes sukūrėme ir vyriausybinę komisiją, kuri užkardo rizikingas (įskaitant ir atėjusias iš Kinijos) investicijas į strateginius Lietuvos sektorius. Liberalų (bet ne liberalios demokratijos) kritikai yra teisingoje istorijos pusėje!
Tačiau pasitaiko tokių, kaip V. Orbanas, kurie kaip šaukštas deguto – sugadina visą medaus statinę. Mano giliu įsitikinimu, V. Orbanas vis dar glėbesčiuojasi su V. Putinu ir blokuoja paramą Ukrainai dėl labai pragmatinių priežasčių. Pirma, jam labai patinka pigios rusiškos dujos ir nafta. Antra, jam labai nepatinka tai, kad ES užšaldė Vengrijai skirtus milijardus eurų. Trečia, jis įsitikinęs, kad Rusijos nugalėti neįmanoma. Visa kita – tik V. Orbano bandymai pasiteisinti, prisidengiant liberalios demokratijos kritika. Ta pati viešųjų ryšių klaida.
Bet Orbanas yra Orbanas. Jokioje kitoje Europos šalyje veikiantys liberalų (ne liberalios demokratijos) kritikai nenusipelno pasmerkimo dėl jo veiksmų. Geriausias lakmuso popierėlis yra balsavimas dėl ES paramos Ukrainai Europos vadovų taryboje: 26 prieš 1! Netgi Slovakijos premjeras Robertas Fico, kurio proputiniškos politikos visi bijojo, tęsia paramą Ukrainai.
Putinas neturi nieko bendro nei su krikščioniškomis, nei su tradicinėmis vertybėmis
Užbaigti norėčiau absurdiškiausiu kaltinimu, metamu liberalų kritikams liberalioje demokratijoje. Daugelis tų, kurie atstovauja krikščioniškajai demokratijai arba gina tradicines vertybes, yra pavadinami V. Putino troliais, agentais ar „vatnikais“. Drįstu teigti, kad, jeigu jūs taip manote, esate eilinė V. Putino propagandos auka. Kodėl?
Krikščioniškoji demokratija, ant kurios pamatų pastatyta ES, išaukština asmens laisvę (net Dievas nesipriešina individo sprendimams). V. Putino krikščionybės (ne krikščioniškosios demokratijos) supratime individas neturi teisės sąžiningai rinkti valdžią, ją kritikuoti ar viešai pasakyti, kad karas yra karas.
Krikščioniškoji demokratija gina sąžinės ir religijos laisvę. Čia Bažnyčia ir valstybė yra atskirtos, nes „kas Dievo – Dievui, o kas ciesoriaus – ciesoriui“, ir Bažnyčia atsiskyrė nuo valstybės (o ne atvirkščiai). Rusijoje Bažnyčia yra V. Putino tarnaitė, laiminanti karą netgi prieš tikėjimo brolius ir atleidžianti kunigus, išdrįsusius pasakyti tiesą.
Krikščioniškoji demokratija gina teisės viršenybę, nes „Viskas, kas parašyta raštuose, išsipildys“. V. Putinui teisės viršenybė, ypač tarptautiniai susitarimai dėl valstybių sienų neliečiamumo, negalioja, jeigu reikia plėsti „russkij mir“.
Vakaruose tradicinės vertybės (gimtoji kalba, papročiai, tradicijos) yra puoselėjamos ir saugomos, dėl jų diskutuojama. V. Putino tradicinės vertybės yra ugdomos kalėjime, kur sukišami visi, netelpantys ant tradicinio kurpalio. Ir dar V. Putino Dūma yra išleidusi įstatymą, kad (tradicinius) rusus reikia ginti visame pasaulyje. Kaip veikia šis įstatymas, mes matome Ukrainoje.
Reziumuojant, V. Putinas, padedamas savo euroazijietiškumo apologeto Aleksandro Dugino, pavogė krikščionybės ir tradicinių vertybių idėjas ir pritaikė jas taip, kaip supranta jo „russkaja duša“. V. Putino krikščioniškos ir tradicinės vertybės dera su Vakarų krikščioniškąja demokratija ir tradicinėmis vertybėmis taip, kaip „Žiguliai“ derėjo su „FIAT“, nuo kurio buvo nuplagijuoti. Atrodo panašiai, bet važiuoja šūdinai. Neapsigaukite. Vagimi Europoje gali žavėtis nebent tie, kurie neskiria originalaus „Panasonic“ nuo gariūninio „Panasonix“, arba yra to vagies finansuojami, kaip, pavyzdžiui, „Alternatyva Vokietijai“.