Netrukus Seimas turės tarti paskutinį žodį dėl baigiamos rengti Bendrojo plano koncepcijos, o tada Vyriausybė patvirtins jo konkrečius sprendinius. Tikslas – pagaliau turėti „kamieninį“ dokumentą, kuris tvarkingai sujungtų visas valstybėje turimas strategijas ir programas, žaliąsias ir baltąsias knygas, planus ir, svarbiausia, investicijas. Užduotis – išlaikyti strateginę kryptį bei tikslinį svarbiausių prioritetų finansavimą ir ištisą dešimtmetį nemesti kelio dėl siaurų užgaidų takelio.
Kalbant paprastai, Bendrasis planas parodo siekiamą 2030 m. Lietuvos ekonominį, socialinį ir gamtinį paveikslą, atsižvelgdamas į skirtingų regionų ypatumus. Bet, jeigu norime išvysti tą paveikslą realybėje, turime kryptingai vadovautis Bendrojo plano navigacija ir neplėtoti žemės ūkio ten, kur numatyta saugoti gamtą, arba, atvirkščiai, netrukdyti ekonominei plėtrai, kur jai nustatytos palankiausios sąlygos.
Bendrasis planas yra visuotinis dokumentas ta prasme, kad vienaip ar kitaip įtakos visų mūsų gyvenimą. Jis nustatys, kaip plėsis miškų plotai ir saugomos teritorijos, kaip sieksime kompaktiškos miestų plėtros, kur link plėtosis žemdirbystė ir kur puoselėsime ekonominio augimo centrus, kokia bus Klaipėdos uosto plėtra ir ar turėsime ketvirtąjį tarptautinį oro uostą. Su jo koncepcija sveika susipažinti kiekvienam, artimiausią dešimtmetį siejančiam su Lietuva.
Sveika ir Bendrojo plano šviesoje atsakyti sau į tris klausimus.
Ar norime, kad ateitis užkluptų mus, ar kad mes užkluptume ateitį?
Ar dažnai nustembate, kad prieš metus nusipirkę atostogų kelionę, būtinai į ją išvykstate tikslią suplanuotą dieną? Futuristai tiki, kad svajoti apie tai, kokia bus ateitis, gera ne dėl to, kad gera. Įsivaizduodami ateitį, galvodami, kokie būsime, programuojame save padaryti viską, kad reali ateitis būtų kuo panašesnė į mūsų vizijas. Tad Bendrasis planas iš tiesų gali sutelkti mus (mūsų regionus, savivaldybes, įmones ar sodybas) 2030 m. iš tiesų tapti tokiais, kokiais panorėsime šiandien.
Todėl jau šiandien turime atsakyti į klausimą: ar norime, kad mūsų gyvenimą lemtų Briuselis, Samsungas ir dirbtinis intelektas, ar pabandysime patys tapti lemties kūrėjais? Ar norime priiminėti sprendimus tik dėlto, kad „liepė Europos direktyvos ir OECD“, ar surizikuosime būti tie, kurių pavyzdžiu seks ES ir OECD narės? Lietuva – fintech rojus, Lietuva – greentech lopšys, Lietuva – ekologijos oazė, kaip pavadinsim, taip nepagadinsim. Tik pavadinkim.
Ar pirksime pirmos, ar antros klasės bilietą?
Ar dažnai neinate pasitikrinti sveikatos, nes bijote gydytojų? Dalis verslo netiki pramonės revoliucija 4.0. Kodėl? Nes per brangu! Kai kurie valdininkai dar netiki pramonės revoliucija 3.0! Kodėl? Nes sunku išmokti naudotis kompiuteriu! Kai kurie netiki klimato kaita, nes žiemą vis dar būna šalta.
Deja, kad ir kaip giliai laikysime galvą smėlyje, pasaulinė ekonomikos darbotvarkė artimiausius dešimtmečius suksis apie dirbtinį intelektą, ir programavimas ilgainiui mums taps elementoriaus gramatika, kaip šiandien yra tapusi anglų kalba. Pasaulinė politikos darbotvarkė suksis apie klimato kaitą ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas skaičiuosime taip, kaip šiandien gliaudome daugybos lentelę.
Klausimas, kurį jau šiandien galime užduoti sau, užbaiginėdami Bendrojo plano koncepciją: kurios klasės bilietą į ateitį renkamės? Pirmosios klasės bilietas yra brangesnis. Į jo kainą įeina modernios gamybos ir žemės ūkio technologijos, aplinkai draugiškos medžiagos ir, galbūt, elektriniai automobiliai. Geroji žinia yra ta, kad ir Europos Sąjunga, ir Lietuva, ir sąmoningi jūsų klientai yra pasiruošę apmokėti didžiąją dalį pirmos klasės bilieto kainos! Skaičiuojama, kad ketvirtadalį visų 2021–2027 m. ES investicijų sudarys lėšos, skirtos kovoti su klimato kaita. Tai – keletas milijardų eurų Lietuvos verslui, ūkininkams ir savivaldybėms.
Žinoma, antros klasės bilietas – pigesnis. Keleiviai čia bandys įprastai sutaupyti: kai kas kliausis keliasdešimt litrų srebiančiomis transporto priemonėmis (nenorėdamas pripažinti, kad investicijos į mažiau taršų transportą greitai atsipirktų), kai kas – su anglimi kūrenama krosnimi ir reguliariais apsilankymais pas pulmonologą. Kai kas apskritai bandys keliauti zuikiu, visaip bandydamas išsisukti nuo neabejotinai augsiančių taršos mokesčių. Deja, bet konkurencija rinkoje arba griežtėjantys aplinkosaugos ir visuomenės sveikatos reikalavimai gali sustabdyti kelionę antra klase greičiau, negu norėtųsi.
Ar laikysimės Bendrojo plano navigacijos?
Ar dažnai pasiklystate vairuodami mašiną, nes kelią žinote daug geriau už įjungtą navigaciją? Mano galva, didžiausias Bendrojo plano laimėjimas būtų, jeigu iki 2030 m. didžioji dalis ES ir nacionalinio biudžeto lėšų būtų skiriama tik pirmosios klasės bilietams įsigyti! Visos savivaldybės ir verslai, kurie nori žengti koja kojon su moderniausiomis tendencijomis ir pažangiausiomis technologijomis, turi būti remiami ir finansuojami.
Tuo tarpu, Bendrojo plano sprendiniams prieštaraujantys finansavimo kriterijai, tokie kaip „turiu priėjimą prie Seimo nario“, „sukursiu daug darbo vietų“, „labai reikia bendruomenei“, „iškelsiu verslą į Lenkiją“ ir t. t. turėtų nugulti į sendaikčių stalčių.
Kaip to pasiekti? Nūdien labai madinga pasirašyti nacionalinius ar tarppartinius sutarimus, tačiau dažnai pamirštama, kad susitarimai saisto tik tuos, kurių parašai matosi ant tų susitarimų. Ir Lietuva, ir partijos, ir Rubikonas gali būti tie patys, tačiau keičiasi lyderiai ir kiekvienas po savęs nori palikti ką nors reikšmingo.
Ar retai kiekvienam iš mūsų pasitaiko, kad atsidūrę naujoje aplinkoje, įsivaizduojame, kad iki mūsų čia vyravo visiškas chaosas? Tačiau daugelyje strateginio valdymo sričių puikiai tinka posakis: „Nauja yra gerai pamiršta sena“. Todėl, siekiant, kad būtų nuosekliai įgyvendinti Lietuvos teritorijos bendrojo plano 2030 m. sprendiniai, reikėtų tik vieno dalyko ir užtektų tik 100 pirmųjų kiekvienos kadencijos dienų: detaliai susipažinti su Bendruoju planu ir Lietuvos paturbinimus daryti tik navigacijos nubrėžtoje trajektorijoje.