Giedrius Surplys. „O juk visiškai nieko ypatingo Lietuvoje neatsitiko, tik žmonės iš Taivano salos norėjo save vadinti taivaniečiais“

Komentaro pavadinimui pasiskolinau Užsienio reikalų ministro frazę. Jis ką tik pareiškė, kad taivaniečių atstovybės reikalas Lietuvoje primena mūsų laisvės bylą ir yra nepagrįstai išpūstas. Kažką panašaus leptelėjo Ekonomikos ir inovacijų ministrė, pavadinusi situaciją „krizele“, kam skubiai teko paprieštarauti Premjerės patarėjui. Kodėl Šešėlinė Vyriausybė mano, kad situacija gerokai rimtesnė, ir siūlo sprendimo būdų, užuot tik kritikavusi valdančiuosius.

Neseniai pasirodė Lietuvos gyventojų apklausa, kurioje absoliuti dauguma žmonių išreiškė nepritarimą Lietuvos užsienio politikai Kinijos atžvilgiu. Politologai suskubo įvardyti priežastį – esą buvo per mažai komunikacijos. Įprasta: kai susimauname vadyboje, apkaltiname komunikaciją. Drįstu įterpti keletą baitų į informacinį vakuumą. Labai tikiuosi, kad mano kuklią nuomonę iki galo perskaitys tiek valdančiųjų kritikai, tiek aklai juos ginantys. O tada diskutuokime. Komunikacijos niekada nebus per daug.

Klaida ar ne klaida

Pritariu Respublikos Prezidento teiginiams, kad ne Taivano ekonominės ir kultūrinės atstovybės atidarymas, o atstovybės pavadinimas „Taivaniečių atstovybe“ buvo klaida. Kodėl?

Klaida pirmiausia todėl, kad Lietuvos verslo atstovai atvirai raunasi plaukus. Turint omenyje, kad mūsų verslas paprastai neskuba dramatizuoti, situacija atrodo tikrai katastrofiška. Girdisi gandų apie pirmąsias planuojamas uždaryti gamyklas (apie investicijų Lietuvoje stabdymą svarsto vienas Lietuvos lazerių pramonės flagmanų – „Brolis Smiconductors“), Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas įvardija, kad nuostoliams padengti gali reikėti maždaug 300 milijonų eurų kasmet. Maždaug dvigubai daugiau, nei yra pasiruošusi skirti Vyriausybė, kol kas nenurodžiusi, iš kur paims tuos milijonus. Net ekonomistai nesiryžta apskaičiuoti, kokie bus ilgalaikiai Lietuvos BVP nuostoliai, ir kaip pasikeis Lietuvos investicinio klimato vertinimas, kuris iki šiol buvo labai aukštas. Net Užsienio reikalų bei Ekonomikos ir inovacijų viceministrai pripažįsta, kad neįvertino tokių neigiamų krizės pasekmių galimybės. O Seimo valdančiosios koalicijos partneriai prakalbo apie tą patį, apie ką šnekėjo Prezidentas ir opozicijos atstovai – „taivaniečių“ naujadaras, kaip ir daugelis dalykų šioje Seimo kadencijoje, prastumtas nederinant.

Klaida taip pat todėl, kad užsieniui tikrai pademonstravome užpakalinę savo užsienio politikos pusę. Užsienio reikalų ministerijos sprendimą leisti pavadinti Taivano ekonominę ir kultūrinę atstovybę „Taivaniečių vardu“ sukritikavo ne tik esami ir buvę valstybės vadovai, koalicijos partneriai, opozicija, politologai ir ekonomistai. Ekonomikos ir inovacijų ministrė taip pat viešai pripažino, kad pavadinimas su jos vadovaujama ministerija derintas nebuvo. Galiausiai Užsienio reikalų ministerija, aiškindama tokio keisto, niekur pasaulyje nematyto atstovybės pavadinimo kilmę, davė suprasti, kad tokį jį pasirinko pats Taivanas. Tai kelia dar įdomesnių klausimų: pirma, kas gi vykdo Lietuvos užsienio politiką Lietuvoje, antra, kodėl visgi Taivane Lietuva ruošiasi atidaryti „Atstovybę Taipėjuje“? Ar mes patys pasirenkame tokį keistą pavadinimą, ar mums kažkas pasakė, kad „Romoje elgiamasi kaip romėnai“? Jeigu turėjome teisę rinktis patys, tai kodėl neatidarėme „Lietuvos Respublikos atstovybės Taivane“ arba „Lietuvių atstovybės“?

Klaida, galiausiai, todėl, kad pasirinkdami „Taivaniečių“ pavadinimą, panašu, nederinome jo su savo svarbiausiais ir artimiausiais užsienio partneriais. Kalbos apie išankstinę koordinaciją su JAV, panašu, yra tiktai įsikalbėta mantra. Natūralu, jei jau nederini šalies viduje, kam vargti užsienyje. Taigi, nors mūsų partneriai garsiai reiškia mums paramą dėl patiriamo neadekvataus Kinijos keršto, turbūt jie nėra labai laimingi, kad Lietuva išbėgo už raudonos linijos, o paskui atsisuko ir ėmė šauktis pagalbos. Norisi tikėtis geriausio, bet pažiūrėsime, kokios praktinės naudos ir kaip greitai duos ES ar JAV derybos su Kinija, kad ši paleistų Lietuvos verslą iš savo gniaužtų. Taip pat naiviai norėtųsi sulaukti, kad rasis Lietuvos pasekėjų, kurios pervadintų įprastas „Taipėjaus“ atstovybes „pagal Taivano pageidavimus“. Štai nuo 2021 m. rugsėjo pasirodė pranešimai, kad Taivanas kreipėsi į JAV su prašymu pakeisti Taipėjaus atstovybės pavadinimą į Taivano. Kol kas iš Vašingtono – tyla.

Apsimesti šlangu ar veikti

Suprantu, kad gali būti sunku pripažinti klaidą. Visiškai sutinku, kad nereikia keliaklupsčiauti Kinijai. Tačiau privalome kuo greičiau surasti būdų normalizuoti Lietuvos ir Kinijos santykius, kad Lietuvos verslas ir mokesčių mokėtojai nesumokėtų nepagrįstai daug už keleto asmenų kvailą ambiciją dėl Taivano ekonominės atstovybės pavadinimo. Todėl net suprasdama, kad patogiausia šiuo metu būtų įsipatoginti ant sofos, kritikuoti valdžią ir mėgautis, kaip ji pati nusimetė banano žievę, paslydo ir nebegali nustoti slysti, net rizikuodama būti darsyk apšaukta Kinijos ar Rusijos agente, kokia nėra, nes siekia atstovauti tik Lietuvos piliečių interesams (tokią priedermę šalies užsienio politikai ir numato mūsų Konstitucija), Šešėlinė Vyriausybė pasiūlė net keletą išeičių iš padėties.

Pats akivaizdžiausias sprendimas – tiesiog prisiimti atsakomybę, pakeisti Užsienio reikalų ministerijos vadovybę, iš esmės kritiškai įvertinti pseudo „vertybinę“ užsienio politiką ir pradėti iš naujo. Tiek su Taipėjaus atstovybe, tiek su krize Rytuose, kuri atidunda ją kažkodėl ignoruojant valdančiajai daugumai.

Antroji opcija būtų įšaldyti atstovybės pavadinimą, laikinai pervadinti ją „Taipėjaus“, kaip įprasta visose šalyse, ir ieškoti sprendimo. Pirmiausiai – su mūsų partneriais, o galbūt ir su Kinija. Taip, šis variantas galbūt keistas, galbūt neturintis precedento diplomatijos praktikoje, bet juk ir „taivaniečių“ pavadinimas – toks pat beprecedentis.

Trečiasis variantas – sukurti vyriausybinę Lietuvos ir Kinijos santykių normalizavimo grupę ir tiesiog pradėti kalbėtis su Pekinu. Taip, mes neprivalome keliaklupsčiauti. Taip, mes turime būti principingi, bet kalbėjimasis yra diplomato duona.

Ketvirtasis variantas – imtis parlamentinės diplomatijos, galbūt per Užsienio reikalų komitetą, o galbūt per Tarpparlamentinių ryšių su Kinijos Liaudies Respublika grupę. Šešėlinė Vyriausybė pakvietė Seimo pirmininkę inicijuoti Seimo rezoliuciją dėl Lietuvos ir Kinijos santykių, netgi parengėme projektą. Tokia rezoliucija paragintų gerbti vieniems kitų teisę savarankiškai tvarkytis savo kieme ir taikiai, be neadekvataus spaudimo priemonių spręsti konfliktus. Deja, Seimo Užsienio reikalų komitetas tokią idėją užkardė.

Turbūt egzistuoja ir penktas, ir šeštas, ir daugiau būdų išspręsti situaciją. Tereikia noro. Tačiau panašu, kad dabartiniai valdantieji pasirinko kelią nematyti dramblio krautuvėje ir laukti, kol arba Kinija nusilenks Lietuvos valiai, arba mus apgins mūsų partneriai. Jei reikės, iki paskutinio iš Lietuvos išsikėlusio verslo.

Anūkų ar senelių nuopelnai

Užsienio reikalų ministro socialiniame tinkle paskelbtame tekste „Apie normalumus ir nenormalumus“ susidaro įspūdis, kad jis pažiūrėjo filmą apie „vieną pažįstamą muzikologijos profesorių“ ir nutarė, jog viskas yra gerai, nors nuostoliai yra beprecedenčiai ir nesimato galo jų pabaigai. Maža to, ministras lygina dabartinę situaciją dėl „Taivaniečių“ su mūsų laisvės kova prieš trisdešimtmetį.

Man, kaip ir visiems Lietuvos žmonėms, tikrai yra šventa Lietuvos laisvė ir šventas visų dėl jos kovojusių ir kritusių atminimas. Kaskart, kai savo vaikams prie laužų pasakoju, kas tuomet nutiko, gniaužia gerklę. Aš, kaip ir visi Lietuvos žmonės, lenkiu galvą prieš moldavus, islandus, danus, norvegus, švedus, suomius ir visus, kurie puolė pripažinti Lietuvos Nepriklausomybės ir atkurti su ja diplomatinius santykius. Bet aš drįstu pasakyti, kad vesti paraleles tarp ano pripažinimo ir mūsų klampojimo su „taivaniečių“ atstovybe nėra tikslu. Kodėl?

Šalys, kurios pirmosios pripažino Lietuvos nepriklausomybę, pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Taškas. Jos užmezgė su Lietuvos Respublika diplomatinius santykius, o ne atidarė „Lietuvių“ atstovybes savo sostinėse ar kokią nors „Islandų“ atstovybę Vilniuje. Tai buvo sąžiningas ir labai drąsus žingsnis. „Taivaniečių“ atstovybė Lietuvoje be jokio statuso, deja, tokia drąsa nespindi. Priminsiu, kad jos atidarymo dieną net mūsų užsienio reikalų ministerija bei asmeniškai ministras vengė viešai paskelbti apie atstovybės atidarymą. Apie jį ministras viešai prakalbo ar tuo labiau pavadino „drąsiu“, „vertybiniu“ tik po to, kai Lietuva susilaukė pasaulinės žiniasklaidos dėmesio ir Kinijos kritikos. Todėl neherojizuokime to, ko nepadarėme. Aš irgi noriu prilygti savo seneliui, bet kiekvienai epochai ir kiekvienam anūkui – savi žygdarbiai. Mes tiesiog atidarėme ekonominę Taivano atstovybę siekdami plėsti rinkas Rytų Azijoje. Tokia yra oficiali Užsienio reikalų ministerijos pozicija, kuri leidžia nutaisyti nustebusį veidą dėl neadekvačiai aštraus Kinijos atsako.

Mūsų partneriai oficialiai laikosi „Vienos Kinijos politikos“, pripažindami, kad Kinija yra viena ir Taivanas yra jos dalis. Tokią sąrangą Vakaruose inicijavo JAV dar XX a. septintajame dešimtmetyje, kai jų iniciatyva į JTO saugumo tarybos kėdę atsisėdo Kinijos Liaudies Respublika, o ne Kinijos Respublika besivadinantis Taivanas. Taip, daugelis mūsų Vakarų partnerių palaiko ekonominius ar kultūrinius santykius su Taivanu, taip, mūsų partneriams kelia susirūpinimą uigūrų padėtis Kinijoje ir situacija su demokratija Honkonge. Apie tai jie kalbasi su oficialiuoju Pekinu. Ir mes tai darykime, bet nečiupinėkime drakonui už skaudžiausios vietos ir nesistebėkime, kad jis spjaudosi ugnimi.

Tęsti, ko nepradėjai, ar užbaigti

Pabaigai, noriu pabrėžti: suprantu sutelktos užsienio politikos svarbą. Kalbėjome apie jos šlubčiojimą ir braškėjimą per siūles nuo pat naujojo Seimo darbo pradžios. Praėjusį gruodį kartu su Šešėlinės vyriausybės premjeru pakvietėme susėsti prie stalo ir Prezidento vyriausiąją patarėją, ir Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininką, ir Europos reikalų komiteto pirmininkės pavaduotoją, ir visų Seimo frakcijų atstovus bei kai kuriuos vadovus. Tikrai atvirai ir konstruktyviai pasikalbėjome. Toje dvasioje, kaip Šešėlinis užsienio reikalų ministras, manau, kad jau pateikiau visus pasiūlymus dėl situacijos su Kinija sprendimo, kuriuos galėjau. Seimo užsienio reikalų komitetui atmetus mano subalansuotą rezoliuciją dėl Kinijos, neketinu teikti jos svarstyti Seimo posėdžių salėje, kad vėl neišneštume savo skalbinių į tarptautinę areną.

Kviečiu visus užsienio politikos srityje dirbančius kolegas pamiršti pirmuosius karštus metus, uždaryti duris ir sugrįžti prie tos užsienio politikos, kuria taip didžiavomės: įkaitusios viduje ir olimpiškai ramios išorėje. Kaip sakoma, ne mes pradėjome šį karą, bet mes jį užbaigsime. Kritikuosime tik tai, ko nekritikuoti neįmanoma.