Giedrius Surplys. Paminklas Kaziui Griniui už suneštinius 13 tūkstančių ir Sūduvos metai

Šią savaitę Kazlų Rūdos meras Mantas Varaška socialiniuose tinkluose pakvietė žmones ir verslus aukoti pinigus, kad būtų surinkta 13 000 eurų Lietuvos Prezidento, pasaulio tautų teisuolio Kazio Griniaus paminklui. Aukoti prašoma į asociacijos „Jaunoji Lietuva“ sąskaitą. O Seimas po pateikimo kaip tik ėmėsi svarstyti pasiūlymą skelbti ateinančius 2022-uosius Sūduvos krašto metais.

Seime ištisas keletą valandų vyko aršūs ginčai. Ne, ne dėl Kazio Griniaus paminklo už 13 000 eurų. Dėl 11-os įvairiausių pasiūlymų, kokiais metais galėtume paskelbti 2022 m. Ir avangardisto Jono Meko, ir pirmojo Lietuvos spaustuvininko Pranciškaus Skorinos, ir Ievos Simonaitytės, ir Romo Kalantos, ir Katalikų bažnyčios kronikos, ir Konstitucijos, ir universitetų, ir krepšinio, ir jaunimo, ir net gyvūnų gerovės. Pritarėm visiems! Ir Sūduvos irgi, kadangi kitąmet sukanka apvalūs 600 metų, kai Vytautas su Kryžiuočiais sudarė Melno taiką, vainikavusią Žalgirio pergalę ir galutinai priskyrusią Žemaitiją ir Sūduvą Lietuvai.

Manau, Lietuva dėl to niekada nesigailėjo. Derlingasis Sūduvos kraštas, nors po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo trumpam ir buvo atitekęs Prūsijos imperijai, užaugino Lietuvai Basanavičių, Kudirką, Jablonskį ir daugelį kitų asmenybių, reikšmingai prisidėjusių prie Lietuvos laisvės, jos politikos, kalbos, religijos ir ekonomikos. Kazys Grinius, gydytojas iš Kazlų Rūdos, ne tik buvo ankstyvasis demokratijos šauklys tarpukario Lietuvoje, ištaręs nemarią frazę: „Kalbėti apie demokratiją niekada nėra per anksti, gali būti tik per vėlu“, - bet ir humanistas iki kaulų smegenų, po mirties apdovanotas Pasaulio tautų teisuolio titulu.

Taigi Sūduva tikrai nusipelnė savo metų, o Kazys Grinius – paminklo. Bet su paminklais mums sunkiai. Mindaugas – nedidingas, Gediminas – nulipęs nuo žirgo, Vytis – kūnu Kaune, dvasia – Vilniuje, Smetona – nebeaišku, na ir Grinius – tik už suneštinius 13 000.

Ir standartinė Seimo nutarimo dėl kažkurių metų paskelbimo kažkieno metais formuluotė daug nežada: siūlyti Vyriausybei parengti programą ir numatyti lėšų biudžete. O Vyriausybė savo nutarime įprastai parašo – iš bendrųjų ministerijų asignavimų. Ir taip – apie 10 kartų niolikai asmenybių, reiškinių ar regionų per vienerius metus. Natūralu, kad įprastai programos būna suneštinės greitukinės (kas tuo metu ką turėjo po ranka), o biudžetai apsiriboja pasišokimais, padainavimais ir parymojimais beigi keletu studijų. Visa kita – už savus, sava iniciatyva ir su sava rizika būti užkritikuotiems. O labiausiai gaila – LRT, nes nacionaliniam transliuotojui, kaip rašė vienas mano bičiulis socialiniame tinkle, reikės numatyti vietą tinklelyje visoms niolikai progų.

Ne veltui debatai dėl atmintinų metų skelbimo Seime užtruko net keletą valandų. Iš tiesų niekas nesiginčija, kad Seimas, kaip Tautos išrinktas teisės aktų leidėjas, turi pareigą atkreipti dėmesį į svarbias istorines sukaktis, reiškinius ir žmones, nusipelniusius Lietuvai. Ir niekas nesiginčija, kad kiekvienas Seimo narys turi teisę teikti kokius tik nori įstatymų projektus. Tačiau, kuo didesnis pageidavimų koncertas, tuo sunkiau po jo atsiminti nuskambėjusias dainas. Kuo daugiau progų minime per metus, tuo plačiau išsėjame mokesčių mokėtojų pinigus. Taip plačiai, kad sunku besurinkti, kas kur sudygo.

O tuo pačiu metu nesugebame pastatyti paminklų net šalies Prezidentams. Nesugebame užtikrinti, kad į kai kurių signatarų tėviškes galėtų atvykti lankytojai (tiesiog, neprivažiuosi mašina). Nepergyvename, kad tokie miesteliai kaip Kudirkos Naumiestis, kuriuose pilna Kudirkos, Jablonskio dvasios, o per upelį matosi Rusija, pritrauktų ištisas mokyklas į gyvą istorijos pamoką.

Tad ką siūlau?

Siūlyčiau laikytis šūkio, su kuriuo dabartiniai valdantieji pradėjo kadenciją: mažiau yra geriau. Galbūt Švietimo ir mokslo komitetas ir Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija, kurie visada svarsto, dėl vienų ar kitų atmintinų metų tikslingumo, galėtų įsivesti labai aiškius ir griežtus kriterijus, taip sumažindamas progų skaičių iki, tarkime, penkių. Ne daugiau.

Siūlyčiau užfiksuoti sumą, kurią valstybė kasmet skiria svarbiausioms penkioms progoms. Kad būtų aiškesnės žaidimo taisyklės ir būtų galima rinktis: statome paminklą ir didžiuojamės dešimtmečius ar pašokam, padainuojam, parymom ir pamirštam.

Suprantu, kad tai – nepopuliaru, bet visgi svarstyčiau apie lėšų skyrimą ir įpaminklinimui bei įveiklinimui. Kad stovėtų paminklai, kad muziejai atsinaujintų, kad rastųsi keliai ir dviračių takai juos privažiuoti.

Kad nereikėtų paminklų prezidentams statyti už suneštinius. Ir gal gautųsi kiek daugiau nei 13 000.