Konstitucijos 5 straipsnis skelbia: „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“. Deja, pastaruoju metu sunku tuo patikėti. Nebent gyveni Vilniuje. Lietuvos gyventojams laužant transporto priemones ir rizikuojant gyvybe baisios būklės keliuose ar nebegalint patekti pas gydytojus, Vyriausybė tik skėsčioja rankomis: Europos Sąjungos principai, laisva rinka, krizė po krizės.
Lietuva, kurioje gera gyventi Vilniuje
Vilnius yra 120 vietoje tarp Europos Sąjungos (ES) miestų pagal sukuriamą bendrąjį vidaus produktą (BVP). Jis dažnai puikuojasi miestų, kuriuose geriausia gyventi, topuose. Kaip parodė neseniai pasibaigę savivaldybių rinkimai, Vilniuje gyvena Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų ir Laisvės partijos rinkėjai. Tad kyla įtarimas, kad šios partijos, atsidūrusios valdžioje, nusprendė: „Kam vargintis dėl žmonių, kurie gyvena ne Vilniuje ir balsuoja ne už mus. Valdykime viską iš sostinės, šildykimės mazutu ir susikurkime rojų žemėje.“ O žmonės, gyventantys Vilniaus peizaže, vis dažniau susiduria su elementariausių paslaugų trūkumu.
Regioninė politika visame pasaulyje sprendžia dilemą, kaip užtikrinti paslaugas vietovėse, kur mažėja gyventojų. Protinga regioninė politika bet kokia kaina stengiasi išlaikyti medicinos, švietimo ir t. t. prieinamumą bei aukštą standartą, nes niekas nenorės gyventi, dirbti ar investuoti ten, kur kokybiškai gyventi paprasčiausiai neįmanoma. Deja, lietuviška regioninė politika kitokia. Čia aklai tikima laisva rinka. Čia siekiama visas paslaugas teikti iš sostinės. Čia iš darbo ligoninėse grupėmis pasitraukia gydytojai. Čia gatvėje sutinkami policininkai tuoj bus įrašyti į Raudonąją knygą.
Tokią išdegintos žemės strategiją galima pateisinti vargstančiose valstybėse, kuriose tiesiog neužtenka išteklių, kad kokybiškos paslaugos, už kurias gyventojai moka mokesčius, pasiektų atokiausius šalies kampelius – Skuodą, Dieveniškes ar Zarasus. Bet, ponios ir ponai, Lietuva nevargsta! Priklausome Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO), o pagal BVP vienam žmogui esame panašioje padėtyje kaip Estija, Saudo Arabija ar Bahreinas ir lenkiame Portugaliją, Latviją, Graikiją, Lenkiją, Vengriją.
Taigi iš gyventojų ir verslo surenkamų mokesčių valstybei turėtų pakakti, kad šalyje būtų išasfaltuoti žvyrkeliai, negriūtų tiltai, vaikai galėtų mokytis arčiau namų, o senjorai galėtų gydytis, kol ligos netapo negydomos. Deja, mokesčiai už kelius renkami, bet kelių būklė nuolat blogėja, visi mokame „PSDF‘ą“, bet eilėse pas gydytojus laukiame tol, kol būna per vėlu.
EBPO šalių grupėje esame tarp tų valstybių, kuriose didžiausia atskirtis tarp turtingųjų ir vargšų, o Europos Komisija priskiria Lietuvą prie tų ES šalių narių, kuriose didžiausias atotrūkis tarp didmiesčių ir regionų.
Tiesą suprantame per palyginimus ir kontrastą. Kuo labiau žavimės Lietuvos verslo pažanga, pasiekimais, eksporto apimtimis ir atsparumu visoms krizėms, tuo graudžiau atrodo nacionalinės regioninės politikos bankrotas – valstybė nebesugeba užtikrinti elementariausių paslaugų savo gyventojams.
O juk Valstybės, kuri tarnauja žmonėms, užduotis – ne kuo daugiau sutaupyti, bet suteikti kuo geresnių viešųjų paslaugų žmonėms. Kad ir kur jie gyventų. Užtikrinti, kad gydytojai masiškai neišeitų iš darbo.
Griebk ES pinigus ir užsilenk
ES jau senokai stebimas fenomenas, kai gudragalviai siurbte siurbia ES investicijų lėšas. Lėšačiulpiai (angl. grant-suckers). Reikia nereikia, jie kepa paraiškas ir siurbia ES milijonus, siekdami savo šalutinių tikslų, nesukurdami jokios pridėtinės vertės ir jokios grąžos už ES „investuotus“ eurus.
Liūdna, bet Lietuvos Vyriausybė elgiasi kaip tikra lėšačiulpė, įsigudrinusi ES milijonus panaudoti kaip lubrikantą savo vieno miesto – Vilniaus – regioninei politikai stumti.
Štai mokesčių reforma, kurios taip negrabiai ir su niekuo normaliai nepasitarus imtasi, esą reikalinga tam, kad Lietuva gautų 26 milijonus eurų iš Europos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės (RRF). Vyriausybė net nesislėpdama atvirai aiškina mums, kad atlieka tik Europos Komisijos apgaudinėjimą – akių dūmimą. Triuką! Europos Komisija neprašė įgyvendinti mokesčių reformos, tik ją inicijuoti. Taigi pakeisti teisės aktų niekas ir nesitiki, tik pateikti Seimui įstatymų projektus, suerzinti visą verslo bendruomenę – ir tiek. Šaunusis kareivis Šveikas panašius triukus darė su šunų veislėmis. Gal ir būtų juokinga, tačiau mūsų žmonės ir europinius dokumentus moka skaityti. O RRF taisyklėse aiškiai rekomenduojama tik įvesti visuotinį nekilnojamojo turto mokestį. Tik tiek. Jokios visagriaunančios mokesčių reformos niekas neprašo! Tad kodėl dėl 26 milijonų, už kuriuos nė pusės nacionalinio stadiono nepastatysi, reikia suknisti visą mokesčių sistemą? Elementaru: duoda – imk. Net jeigu tai – sūris spąstuose ar sliekas ant kabliuko.
Apgailėtina, bet lėšačiulpių vyriausybė panašią taktiką taiko ir kitose srityse. Štai šluboji sveikatos reforma irgi vykdoma masinant savivaldybes ES lėšomis: „uždarykite vieną kitą ligoninę, likviduokite vieną kitą skyrių, sumažinkite lovų skaičių ir gydymo paslaugų intensyvumą ir už tai gausite ES milijonų!“ Tas pats ir su mokyklų tinklu: „Užbaikite su savo kaimo mokyklėlėmis ir pamėtėsime jums ES pinigėlių geltoniesiems autobusiukams ar laboratorinei įrangai.“ Tai kas, kad 6.00 atsikėlęs kaimo vaikas turės 6.30 sėsti į tą autobusiuką, kad dulkėtais keleliais apdardėjęs jame pusę rajono 8.00 pasiektų tą išsvajotąją laboratoriją. O po pamokų galės rinktis: arba geltonuoju iš karto duobėtais keleliais atgal į savo kaimą, arba pasilikti būreliuose (kaip daro miesto vaikai), bet tada jau teks prašyti tėvelių, kad šie kažkokiu būdu parsigabentų jį namo. Tą daro ir miesto šeimos? Taip, tačiau mieste dar kursuoja ir viešasis transportas, o daugelyje rajonų, deja, nebe.
Būna atvejų, kai nemokami pietūs nesuvilioja. Kai kurios savivaldybės linkusios atsisakyti taip naikinančiai sukonstruotų ES investicijų ir netgi sumokėti už sveikatos ar švietimo paslaugas iš savo biudžetų. Deja, Prokrusto lova vienoda visiems. Reikia uždarinėti mokyklas ir taškas. Tad jokių išimčių, net jeigu iki mokyklos išlikimo tetrūksta vienintelio mokinuko. Net jeigu mokykla yra išskirtinė dėl savo pasirinktos gamtinės, istorinės ar karinės pakraipos. Braukiam, uždarom. Sutaupysime šiandien, o po mūsų – nors ir tvanas. O gal mus dar ir pagirs, kad uoliausiai „įsisavinome“ ES lėšas.
Bet, ponios ir ponai, jokiose ES lėšų taisyklėse Europos Komisija nėra nustačiusi optimizacijos planų ES valstybėms narėms. ES prioritetai: klestinti Europa su aukščiausios kokybės paslaugomis, įskaitant švietimo ir medicinos. Deja, bet Lietuvos Vyriausybė fantazijos turi tik optimizavimui, o ne mokytojų ir medicinos darbuotojų deficitui išspręsti.
Tai, kad trūksta fantazijos, įrodo ir faktas, kad ES lėšų, skirtų regionams, naudojimas, kaip ir kaskart prasidedant septynmečiam ES biudžeto periodui, užstrigęs. Ir vėl bandoma per gerklę sugrūsti regionams tai, ko reikia nacionalinėms ministerijoms, ir atimti tai, ko reikia patiems regionams, kiekvienam specifiškai. Viską valdo aprašai (specialistai supras)! Dėl visko apkaltinsime ES.
Bankrotai po vieną nevaikšto
Turbūt ES kalta ir dėl to, jog Lietuvoje – didžiausias energijos ir maisto kainų šuolis, o gyventojai ir verslas kraupsta dėl Europos Centrinio Banko nuolat keliamų palūkanų normų. Tik kažkodėl pasirodo, jog mes, gyvenantys Lietuvoje, mokame net 50 proc. aukštesnes palūkanas už ES vidurkį! Mūsų verslui pasisekė labiau, jo mokamos palūkanos – „tik“ 26 proc. didesnės už ES vidurkį. Kaip tai nutinka šalyje, kuri turi Konkurencijos tarybą ir Lietuvos banką?
Greičiausiai ES kalta ir dėlto, kad Lietuvai kritiškai trūkstant elektros generacijos, valstybinė įmonė ESO iš paprasto Lietuvos namų ūkio reikalauja tūkstančių eurų už tai, kad privati saulės elektrinė būtų prijungta prie tinklo ir tiektų taip trūkstamą elektrą, kurią ESO galėtų parduoti. Tai kas, kad turime Valstybinę energetikos reguliavimo tarnybą.
Ko gero, ES reikia apkaltinti už tai, kad Lietuvos automobilių kelių direkcija, kurios didžiąją dalį akcijų valdo valstybė, nesugeba užtikrinti tiltų būklės ar išasfaltuoti bent šimto kilometrų žvyrkelio, bet su džiaugsmu švaisto pinigus neblogos būklės keliams „perasfaltuoti“ (nes tokia „Rajoninių kelių su asfalto danga prevencinės priežiūros prioritetinė eilė“, toks aprašas). Arba be jokių paaiškinimų ir perspėjimų nukasa žmonių turėtus įvažiavimus į sklypus. Paskui pareikalauja tūkstančių eurų, jei žmonės patekti į sklypą visgi norėtų.
Kažin, kieno kaltė, kad prieš metus nesaugioje pervažoje, pačiame Kazlų Rūdos mieste, žuvus dviem vyrams, viešosios geležinkelių infrastruktūros valdytoja „LTG infra“ taip ir neįrengė nieko, kas toje pavojingoje vietoje pagerintų matomumą?
Tai, ponios ir ponai, jau ne vien regioninės politikos, tai – politikos apskritai bankrotas. O taip paprastai nutinka, kai šalyje trūksta idėjų, politinės valios ir noro kalbėtis. Būtų įdomu ištirti, kaip atrodome pagal šiuos parametrus, palyginti su ES vidurkiu. Bet svarbiausia būnant valdžioje – išlikti. Tik tuo, panašu, ir bus rūpinamasi visą likusią kandenciją.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.