Giedrius Surplys. Šimonytės era baigiasi. Premjerei gali padėti tik interpeliacija

Ingrida Šimonytė traukiasi. Taip galima suprasti jos savaitgalį ištartus žodžius: „Jeigu Seimas neras savyje valios perkrauti save [...], aš teiksiu savo atsistatydinimo prašymą.“ Šiame sprendime pilna logikos klaidų, kas rodo visišką Premjerės pasimetimą. Paradoksalu, bet padėti jai gali tik opozicija.

Dešiniųjų simpatikas Andrius Tapinas ir aplinkybės įveikė pirmiausia karštakošį Gabrielių Landsbergį, o tada – ir Ministrę Pirmininkę, kuri neseniai buvo įsitikinusi, kad, „jeigu žmonėms nepatinka ši valdžia, nepatinka šie komitetų pirmininkai, nepatinka ši Premjerė ir ministrai – jie 2024 m. galės ateiti ir išsirinkti tokius pirmininkus, kurie jiems patinka.“ I. Šimonytė ir visa jos Vyriausybė braškėdama per siūles atlaikė „Covid-19“ karantiną ir riaušes prie Seimo, migrantų krizę prie Baltarusijos sienos, žemdirbių protestą prie Seimo, karą Ukrainoje, Baltarusijos trąšų ir Kristijono Bartoševičiaus skandalus bei kainų pasiutpolkę, tačiau lygioje vietoje pabruko uodegą kaip tas katinas iš pasakos „Dangus griūva“. Vadovaujama G. Landsbergio, Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) ir Vyriausybė demonstruoja pavydėtiną talentą nusimesti banano žievę, patys ant jos paslysti ir nesugebėti laiku sustoti. O kaip Valstybės stabilumas?

Panašu, kad geležine logika, plieniniais nervais ir aštriu liežuviu pagarsėjusi Ministrė Pirmininkė tiesiog išseko nuo nuolatinės atsakomybės ne tiek už savo, kiek už karštakošės savo aplinkos (pirmiausia – G. Landsbergio) veiksmus ir kalbas. Todėl jos pareiškimas apie pasitraukimą atrodo ne vietoje ir ne laiku, yra visiškai nelogiškas ir užprogramuoja valdančiųjų krachą.

Logika?

Pirma, „naujųjų čekistų“ skandalas kilo savivaldoje, tad visiškai neaišku, kodėl TS-LKD pirmininkas, prezidiumas ir pati I. Šimonytė ištraukė pirminius Seimo rinkimus. Tai niekaip nesprendžia „čekiukų“ problemos ir niekaip nesusiję su savivaldoje dirbusių ministrų negebėjimu pagrįsti savo kanceliarinių išlaidų. Kam tad kelti suirutę visoje valstybėje prieš svarbiausią užsienio politikos įvykį šalyje per visą mūsų istoriją – NATO Vilniaus viršūnių susitikimą?

Antra, kam tas fejerverkas su pirmalaikiais Seimo rinkimais? Nejau Premjerė turi slaptų svajų, kad Seimas pritars pirmalaikiams Seimo rinkimams, o TS-LKD, kaip Boriso Johnsono konservatoriai Jungtinėje Karalystėje, nušluos konkurentus pirmalaikiuose rinkimuose? Pasaka.

Trečia, jeigu (kas greičiausiai ir nutiks) pirmalaikių Seimo rinkimų nebus, jeigu Seimas, I. Šimonytės žodžiais tariant, „neras savyje valios perkrauti save, turint minty, kad labai sunku, matyt, kad šitoje istorijoje rasti baltų, pūkuotų ir teisiųjų, kurie galėtų teisti kitus“, kam tada atsistatydinti? Kad pasirodytum šventesnė už „baltus, pūkuotus ir teisiuosius“ ir patį Romos popiežių? Ar tai pasiruošimas būsimiems Prezidento rinkimams, ar visiška rezignacija, kapituliacija ir savųjų palikimas pagal principą „skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas“?

Ketvirta, Premjerė gali neversti Seimo savo ir savo ministrų atpirkimo ožiu ir tiesiog atsistatydinti, paspęsdama spąstus savo ne itin mėgstamam ir ne kartą pašieptam Prezidentui, kuris, pagal Konstitucijos 58 straipsnį, tada turėtų spręsti, ar paleisti Seimą („Pirmalaikius Seimo rinkimus gali paskelbti ir Respublikos Prezidentas: 1) jeigu Seimas per 30 dienų nuo pateikimo nepriėmė sprendimo dėl naujos Vyriausybės programos arba nuo Vyriausybės programos pirmojo pateikimo per 60 dienų du kartus iš eilės nepritarė Vyriausybės programai; 2) Vyriausybės siūlymu, jeigu Seimas pareiškia tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe“).

Taktika?

Artėjant NATO Vilniaus viršūnių susitikimui ir Lietuvos delegatams (Prezidentui, ministrams, Seimo nariams ir diplomatams) beldžiant į visas NATO sąjungininkų duris su 5 Seimo rezoliucijoje vienbalsiai suformuluotais Lietuvos prioritetais, suirutė nacionalinėje valdžioje yra didžiausias smūgis jiems visiems į paširdžius. Kiek tvirtos atrodo mūsų derybinės pozicijos, jeigu sąjungininkai nežino, ar tie ministrai ir Seimo nariai, su kuriais kažkas sutarta, tebebus valdžioje po NATO viršūnių susitikimo? Siekiant išvengti šių abejonių, galima tiesiog perkrauti Vyriausybę. Bet, kaip mėgsta sakyti Andrius Kubilius ir I. Šimonytė: „Lengvi keliai – ne mūsų keliai.“

Galiausiai, pagrindinė taktinė Premjerės klaida yra ta, kad paskubėjusi pareikšti, jog atsistatydins, jei Seimas nesurengs pirmalaikių rinkimų, ji faktiškai sunaikino sau atsitraukimo kelią ir bent menkutę tikimybę, kad priešlaikiniai Seimo rinkimai gali įvykti, nes... būtent Vyriausybės atsistatydinimo siekia visa opozicija. Taigi pasitikėdami I. Šimonytės pažadu atsistatydinti, jei nebus priešlaikinių rinkimų, Seimo nariai (ypač opozicija) turėtų a) nubalsuoti prieš pirmalaikius Seimo rinkimus, b) taip išsaugoti stabilumą valstybėje iki NATO viršūnių susitikimo, c) nutiesti kelią I. Šimonytės atsistatydinimui, d) toliau stebėti valdančiosios koalicijos konvulsijas ieškant naujo Premjero, formuojant, ko gero, dar silpnesnę Vyriausybę ir galiausiai sunaikinant paskutinius valdančiųjų partijų reitingų procentukus.

Todėl opozicija turėtų ateiti į pagalbą mintyse pasiklydusiai Premjerei, sutaupyti laiko ir artimiausiu laiku paskelbti nepasitikėjimą Vyriausybei. Tai, mano įsitikinimu, būtų naudinga valstybei, nes nepasitikėjimo procedūra galėtų baigtis dar birželio pradžioje ir, jei valdantieji susiimtų, o opozicija ir Prezidentas palaikytų, liepos pradžioje, likus bent dešimčiai dienų iki NATO viršūnių susitikimo, jau turėtume naują Vyriausybę, kuri turėtų visišką Seimo palaikymą per Vilniaus NATO viršūnių susitikimą ir galbūt po jo.