Giedrius Surplys. Žemės ūkis yra ne tik apie Chucką, Chruščiovą ir Kauną

Tarp Vilniaus ir Kauno Chuckas Norrisas nesirenka: viena jo koja visada yra ten, kita – čia. Ir maisto pagal kainą jis nesirenka, nes maistas žino, kad saugiausia vieta – Chucko pilve. Tačiau superherojus gyvena toli nuo Lietuvos, tad Lietuvos kaimo iššūkius sprendžiame ne taip efektyviai, tačiau nuosekliai ir novatoriškai.

Mėgstu sakyti, kad žemės ūkis yra „Bugatti“ „Moskvičiaus“ kailyje. Daugeliui tai – tik mėšlas, šakės ir „čebatai“, tačiau šio sektoriaus misija, galimybės ir pažanga – beribės. Todėl kalbėdamas apie darbą, kurį dirbu pastaruosius devynis mėnesius, norėdamas griauti stereotipus, kartais renkuosi partizaninio esė stilių. Šiuo stiliumi pateikiu ir savo trumpą ataskaitą apie kol kas nuveiktus darbus.

Pastaruoju metu bene dažniausiai turiu reaguoti į atsiliepimus apie Žemės ūkio ministerijos perkėlimą į Kauną. Turiu gintis, kad Nikitos Chruščiovo laikais įvykęs panašus ministerijos egzodas į Dotnuvą ir dabartinis XXI amžiaus ministerijos kūrimas Kaune neturi nieko bendra, nes Dotnuva – ne Kaunas, chruščiovkė – ne dangoraižis, o „Volga“ – ne plačiajuostis internetas.

Suprantu ministerijos darbuotojus. Daugeliui darbovietės perkėlimas bus didelė permaina. Tačiau ne kartą įsitikinau, kad dauguma jų dirba – ne dėl proceso, o dėl rezultato, ir Kaune jie darbą atliks taip, kaip priklauso, o gal net geriau nei Vilniuje. Taip ne tik sustiprinsime Vidurio Lietuvos regioną, bet ir sukursime nuotoliniu darbu, naujausiomis informacinėmis technologijomis ir šiuolaikine organizacine kultūra grįstą ministeriją, kurios grąžinti į buvusią gadynę niekam nekils net fantazijų.

Galbūt sunku tuo patikėti. Kaip ir maisto produktų kainų viražais (pastaruosius mėnesius Lietuvoje kai kurios mažėjo, o kitos augo daug lėčiau nei kaimyninėse valstybėse) arba didėjančiu darbo užmokesčiu, pensijomis ar vaiko pinigais. Tai patvirtina statistikos duomenys, kuriais paprastai neabejojama, kai šie rodo neigiamas tendencijas. Žinau, kad yra daug nusivylusių, bet ši Vyriausybė tiesiog daro darbus!

Maisto kainų mažėjimas ar bent nedidėjimas gali būti tik atsitiktinumas. Taip pat, kaip prekybos tinklų vartotojams pasiūlytos naujos pigesnės lietuviškos prekės ar papildomos nuolaidos, kurias irgi galima pavadinti savotiškais „vaučeriais“.

Didieji prekybos tinklai jau sureagavo į viešą kai kurių produktų mažiausių kainų lyginimą. Taip pat į kuriamą e. kuponų sistemą pirkėjams ir mažiesiems konkurentams. Ar man liūdna, kad jie aplenkė Vyriausybę? Nė kiek, jeigu tik galiu pigiau nusipirkti lietuviškos duonos ar mėsos.

Ar man neramu, kad dėl kainų mažinimo gali nukristi už pieną gaunamų centų kiekis ūkininkams? Labai. Todėl aktyviai darbuojamės eksporto skatinimo aruoduose. Jau susitikau su Izraelio, Japonijos, Jungtinių Arabų Emyratų ir Kinijos žemės ūkio ministrais bei importuotojais. Tikiu, kad pienui, mėsai ar medui pajudėjus į kitas rinkas, mūsų gamintojai džiaugsis parduodantys brangiau ir uždirbantys daugiau. Tai turėtų padėti Lietuvai pakilti iš paskutinių pozicijų ES, lyginant, kiek šalis uždirba iš hektaro.

Todėl imuosi ne tik ieškoti naujų rinkų, bet ir ginti mūsų eksportuotojus. Džiaugiuosi, kad kartu su Premjeru ir Europos Sąjungos maisto komisaru įtikinome Lenkiją atšaukti kiaulių importą iš Lietuvos antrosios kiaulių maro zonos. Džiaugiuosi ir tuo, kad pavyko rasti diplomatinį sprendimą ginant lietuvišką prekės ženklą Kinijoje. Teisiniai keliai dažnai būna per ilgi ir per brangiai apmokami.

Kaunas, Kainos, Kiaulės ir Kinija, – visi iš raidės „K“, tačiau aš turiu ir daugiau prioritetų.

Ieškant būdų kuo daugiau lietuviškos sveiko skanaus ir kokybiško maisto patiekti tiesiai vartotojams ir taip išvengti gamintojo kainos nubyrėjimo tarpininkams, perdirbėjams ir prekybininkams, Ukmergės rajono savivaldybėje inicijavome pavyzdinį modelį, – Ukmergės arželių vaikai maitinami ekologiška produkcija iš Ukmergės ekologinių ūkių.

Pavyko pralaužti ledus ir įtikinti žmones kurti verslą kaime. 16 tūkst. ir 40 tūkst. eurų paramos priemonės verslo pradžiai buvo itin populiarios. Jau šiemet kaime rasis apie 200 naujų verslų. Galbūt ir ne visi paramą gavę projektai pavyks, tačiau Lietuvos regionuose bus sukurta keli šimtai naujų darbo vietų nebūtinai susijusių su žemės ūkiu.

Pasisekė ženkliai supaprastinti ir pagreitinti procedūras skirstant ES paramą ūkininkams. Paraiškos formos ir verslo planai sutrumpėjo kartais. 2 metais sutrumpinome laiką, kai privalu teikti ataskaitas už panaudotas ES lėšas. Nuo to lengviau atsikvėpė ne tik paramos gavėjai, bet ir Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) darbuotojai, kuriems nebereikia vykdyti perteklinių patikrų. Kovo pradžioje startuojame su trijų paturbintų priemonių kvietimais: smulkių ūkių (skirtos tik tiems, kurie niekada nėra gavę paramos), valdų modernizavimo (atvėrus galimybes ūkininkams dalyvauti ir kitose priemonėse) ir trumpųjų grandinių. Kviečiu sekti NMA informaciją ir pasinaudoti galimybe!

Vasario pabaigoje pasirašėme Kaimo plėtros ir žemės ūkio plėtros Baltąją knygą 2030 m. Joje įvardyti svarbiausi iššūkiai, konkretūs tikslai ir priemonės jiems pasiekti. Sutarėme, kaip padidinti kaimo gyventojų skaičių, jų pajamas ir sukuriamą pridėtinę vertę, kaip įkvėpti gyvybės regionams. Į tai žiūriu kaip į organizacinę inovaciją, kai tiek centrinė ir vietos valdžia, tiek ūkininkai ir verslas, tiek mokslas parašais įsipareigojo kartu siekti užsibrėžtų tikslų, o ne mėtytis į šonus slidžiame kaimo plėtros kelyje.

Man visas Lietuvos kaimas su jo bendruomenėmis, žemės ūkiu ir verslu yra labai našus laukas, kuris yra labai išsiilgęs technologinių ir organizacinių inovacijų. Taigi ir toliau dėsiu visas pastangas, kad jos būtų toliau skatinamos tinkamu finansavimu ir mąžtančiomis biurokratinėmis kliūtimis.

Lietuvos kaimas ir žemės ūkis subrendo nusimesti „Moskvičiaus“ skardą ir užvesti „Bugatti“ variklį. Kviečiu į diskusiją, kur norime nuvažiuoti, įsijungti kuo daugiau Lietuvos piliečių.